Kėlėmės naktį, apie antrą, kad iki ketvirtos ryto pasiektume Kauno Karmėlavos oro uostą, iš kur Ryanair lėktuvas po 105 eurus už sėdynę turėjo mus išskraidinti į Italiją, į Toskanos žemę, į Pizos miestą prie Ligūrijos jūros. Mus - tai mane ir mano du sūnus, A. ir G.
Dar tamsoje palikome A. mašiną Karmėlavoje, vieno verslaus žmogaus kieme. Ryto vėsa mus greitai nuginė iki oro uosto pastato. Šeštą jau sėdėjome lėktuve.
Iki Pizos skristi dvi su puse valandos. Ten kita laiko juosta, todėl nutūpus laikrodžiai rodė ne pusę devynių, bet pusę aštuonių. Oras apniukęs, šiek tiek lynojo.
Mūsų autonuomos firma Drivalija (it. Drivalia) - kažkur netoliese, kiek paieškoję, sėdome į autobusiuką, jis nemokamai per porą minučių nuvežė į vietą. Po aštuntos į darbą atėjo mergelė italė, G. pasirašė popierius, gavo mašinos raktelius nuo raudono DR, italų ir kiniečių bendros gamybos automobilio. Jo vienas šonas - apibraižytas, dėl viso pikto nufilmavome mašiną iš visų pusių.
Pradėjome nuo žymiosios Pizos katedros aikštės su pasvirusiu bokštu. Įsilijo, teko išsitraukti lietaus apsiaustus.
Daugiau lankomų vietų Pizoje nežinojome, vis dar lijo, tai nulėkėme į kitą miestą, į Luką (it. Lucca). Miestas gyventojų skaičiumi kaip koks mūsų rajono centras, bet senoji dalis didžiulė, plotu su Vilniaus senamiesčiu galėtų varžytis, ir viskas čia apjuosta bastioninio tipo įtvirtinimais, panašiais į klaipėdiškį Jono kalnelį, tiktai ilgio ne poros šimtų metrų, kaip pas mus, o gal kokių dešimties kilometrų. Gynybinių pylimų viršus - puiki vieta promenadai, su dideliais medžiais, pėsčiųjų ir dviračių takais, suoliukais. Šiek tiek pasivaikščiojome, iš aukštai pasigrožėjome Lukos senamiesčio gatvelėmis ir smukome į vieną jų.
Lietus, iki tol tarpais purkštelėdavęs, dabar liovėsi, apsiaustą dar dėl viso pikto turėjau susukęs po pažasčia, bet nebeprireikė.
Vakaro nelaukėme. Turėjome iki sutarto laiko atsirasti mūsų išsinuomotoje kaimo sodyboje. Kelio - daugiau kaip valanda, didesnė dalis išilgai slėnių, bet kažkiek ir kalnais. Toskanos kalnai neaukšti, apie du kilometrai virš jūros lygio, tačiau vis tiek - kalnai, kelias smarkiai vingiuotas. Gerai, kad šalikelės - apaugusios, slepiančios šlaitų aukštį, todėl veiksmą stebinčiajam ant užpakalinės sėdynės buvo drąsiau.
Pavakary pasiekėme kampelį, vadinamą Pjetretu (it. Pietreto), kur nuošaliau kelio, miškelyje už dviejų vartų slėpėsi mūsų išnuomotoji ir pora kitų sodybų. Vieni vartai nerakinami, o nuo antrų gavome raktus, turėjome juos atrakinti ir užrakinti kiekvieną kartą išvažiuodami ir grįždami. Kaimynų sodybos buvo atskirai, iš mūsų kiemo nematomos.
Pirmąjį pavakarį antrieji vartai buvo atidaryti - Marijo mūsų laukė. Marijo - pusamžis italas, sodybos prižiūrėtojas, šiek tiek pramokęs angliškai. Pjetrete jis negyveno, o kur - neklausėme. Susisiekti, jei prireiktų, būtume galėję sms žinutėmis.
Sodyboje - du iš akmenų sumūryti namai, didesnis ir mažesnis. Didesniojo pirmame aukšte - virtuvė ir svetainė, kur prie stalo užkandžiaudavome. Antrame aukšte - du miegamieji, viename įsitaisiau aš, kitame - G. Abu turėjome po vonios kambarį, tiktai manasis buvo pirmame aukšte ir dar su įėjimu ne iš vidaus, o iš lauko. A. teko mažasis namas su miegamuoju ir vonia. Prie to namo buvo pridurta pastogė kepsniams kepti su židiniu ir krūvele pliauskų.
Nestigo baldų, visokių rakandų. Hole ant stalo stovėjo Marijo dovana - butelis jo paties gamybos aliejaus. Trūko smulkmenų - muilo, degtukų. Dujinę viryklę užkūrėme žiebtuvėliu, turbūt paliktu kitų nuomininkų. Labiausiai tuose akmens mūruose trūko šilumos. Kodėl Marijo kiek ankstėliau nepasirūpino svečiais, neįjungė šildymo? Pirmasis įspūdis būtų buvęs geresnis. Kai pabandėme patys pagal Marijo instrukcijas pasišildyti, pamatėm, kad karštas vanduo radosi, tačiau kambarių šildymas neveikė. Marijo jau buvo dingęs, tarėme pričiupsią jį kitą dieną, bet oras kasdien gražėjo, ir mes ilgainiui apsipratome. Nakčiai spintose aptikome papildomų antklodžių.
Vakare kiemo židinyje degė ugnis, ant grotelių kepė sultinga mėsa. Jos ir dar daug ko atsivežėme iš artimiausio kaimelio, Rokastrados (it. Roccastrada), itališko tinklo InCoop parduotuvės. Prekės ten (ir kitur, kaip vėliau patyrėme) nepigios, prikrovėme jų vežimėlį be kaupo, o sumokėjome 83 eurus. Gal tik marsala kainavo mažiau, ir jos butelio man užteko trims dienoms.
2025.05.08. Antroji diena
Tą rytą, kaip ir praeitą vakarą, sėdėjau prie stalo apsisiautęs kuo turėjau ir šildžiausi gėrimais.
Pjetrete saulė teka iš už kalnų, pirmiau apšviesdama pro langus matomo slėnio priešingą šlaitą. Ne tik slėnis, abu šlaitai, mūsiškis ir anas, pilni žalumos, apaugę miškais. Kažkur netoliese nuo pat aušros kukavo gegutė.
Aušo istorinė diena. Visai šalia mūsų, na, gal už poros šimtų kilometrų, rinko ir pavakary išrinko naują popiežių - Leoną XIV. Tačiau mes dėl to niekuo dėti - tą dieną sukome į kitą pusę, į Sjeną (it. Siena) per Montičijaną (it. Monticiano) ir Kjuzdiną (it. Chiusdino).
Montičijanas - senas Toskanos kaimelis ant kalno, namai - vieno, dviejų, trijų aukštų, sumūryti iš vietinio skaldyto akmens, siauros, vingiuotos ir staigios gatvelės, grįstos taip pat akmeninėmis, nulygintomis plokštėmis.
Kjuzdine - kiek kitaip. Čia nuokalnėje yra apgriuvęs šventojo Galgano vienuolynas, iki jo ėjome keliu, apsodintu aukštų medžių, turbūt kiparisų, eilėmis.
Atidavę duoklę praeities saugotojams (po 6 eurus), nuo vienuolyno kilome į koplyčios kalną žaliu koridoriumi, viena jo pusė buvo nepermatomi brūzgynai, kita - vynuogynai žaliuojančių kalvų ir kalnų fone.
Pamačiau ir daug žadančią reklaminę rodyklę, kad pakeliui bus vieta, kur galėsiu atsipūsti ir paragauti vietinių vynų, deja, į tą oazę nei kelio, nei takelio neužėjau. Turbūt toji rodyklė buvo vien tam, kad išvargusius piligrimus ant koplyčios kalno užtrauktų.
Koplyčioje saugomas į akmenį įbestas šv. Galgano kalavijas.
O pakeliui į Sjeną stabtelėjome prie kalnų upelio, prie arkinio akmeninio tilto. Taigi, čia Ponte della Pia! Befotografuojant iš miško išlindo trys toskaniečiai. Iš jų pasisveikinimo spėjau, kad susidūrėm su kažkurios italų populistinės partijos nariais, mūsų laimei, ne pačiais aršiausiais.
Kai pasiekėme Sjeną... Kaip tariamas šis vardas? Siena, Sjena ar Sijena? Dvibalsio "ie" italai neturi, jie taria atskirai "i" ir "e", todėl italų Siena - tai ne lietuvių siena. Pasirinkau variantą Sjena, Pjencos (it. Pienza) pavyzdžiu.
Kai pasiekėme Sjeną, ilgai važinėjome pirmyn atgal gatve, pilna abipus pristatytų automobilių, kol atsirado tarpelis mūsų mašinai įsisprausti. Sjena - nemažas universitetinis miestas, provincijos centras, čia minios jaunimo ir iš viso pasaulio prisirinkusių žioplinėtojų. O pažiopsoti yra į ką.
Pagrindinė aikštė Pjaca del Kampo (it. Piazza del Campo) - į vieną pusę žemėjanti, su pakraščiuose pusračiu įtaisytais laiptais. Ant laiptų sėdinėja pulkai žmonių, dairydamiesi aplinkui ar stebėdami, kas vyksta žemiau, aikštės duobėje...
Paskui, bevaikštinėjant po senamiestį, pradėjo lyti, teko glaustis prie sienos. Čia pat buvo ledainė, tai neturėdami ką veikti nusipirkom ledų. Po 5 eurus, tačiau skanūs, didelė porcija, gardūs ir jų traškantys vafliniai rageliai. Itališki ledai patiko!
Užsukome į šv. Dominyko bažnyčią, kur už blausaus stiklo laikomos Kotrynos Sjenietės (it. Santa Caterina da Siena) relikvijos. Šventoji Kotryna, XIV a. Europos taikdarė ir Bažnyčios mokytoja, mirė ir palaidota Romoje, bet gimė ir užaugo Sjenoje, todėl jos galva ir nykštys buvo atskirti nuo kūno ir perduoti gimtinei. Užmečiau akį ir tuoj pat nusukau žvilgsnį. Reginys - ne man, nors suprantu, kad baisėtis reikia ne relikvijomis, o savo nuodėmėmis.
Pavakarieniavom siauroje gatvelėje, o ji su tokiu nuolydžiu, kad vienoje staliuko pusėje užtenka mažų taburečių, kai kitoje reikia ilgakojų krėslų, vienoje pusėje sėdi kone susirietęs, kitoje - beveik tabaluoji ore kojomis.
Beje, sąskaitoje tada radome mįslingą mokestį "pane e coperto" (pažodžiui išvertus - duona ir įrankiai). Palaikėme tai arbatpinigiais, ir padavėjai papildomai nė kiek nepalikom. Taip darėm ir vėliau, bet ar teisingai? Internetas šį priedą, maždaug po eurą nuo burnos, vadina aptarnavimo mokesčiu, ne arbatpinigiais.
Namo grįžus, rytinė gegutė tebekukavo. Dar nežinojom, kad taip ji kukuos kiekvieną rytą ir vakarą. Kiek metų mums prikukavo Pjetreto gegutė? Visą amžinybę.
2025.05.09. Trečioji diena
Vakar dieną keliavome šiauriau, link Sjenos, o šiandien pasukome į rytus - pro Montalčiną link Pjencos.
Montalčinas (it. Montalcino) - tai ne vakarykštis Montičijanas, nors taip pat ant kalno. Tai kitas ir kitoks miestelis, kiek didesnis, su aukšta mūro siena aptverta senąja dalimi ir su pilimi kalno viršūnėje. Ant to kalno dar reikėjo užlipti, nes mašiną palikome pakalnėje.
Po pilies kiemą vaikščiojome laisvai, o ant sienų užsikarti reikėjo bilieto. Kasa - vyninėje, vyninė - pilies didžiausio bokšto pirmame aukšte. Pilies sienos mano vaikų kažkodėl nesudomino, tai šūktelėjau jiems, kad palauktų.
Ramiai praėjau pro lentynas su buteliais, taigi, ir pro raudonąjį Brunello di Montalcino. Tiesą sakant, apie jį sužinojau tik po kelionės, rašydamas šį tekstą. Įdomu, kiek pačiame Montalčine kainavo toks vynas? Lietuvoje jo, gal ne paties geriausio, turi Vynoteka po 45 eurus už butelį.
Pakilęs senais bokšto laiptais ant pilies sienų, apsukau jomis ratą, apžvelgiau keturkampį pilies kiemą ir senamiestį iš viršaus bei Val d'Orčios slėnio tolumas aplinkui.
Pakeliui į Pjencą apturėjome nuotykį. Diena išgražėjo, panorom kiek prasieiti žaliais Toskanos laukais. Sustojom prie įvažos į lauko keliuką. Oras jau kaito, persirengiau vėsiau - šortai, sandalai. Keliuku tuojau pasiekėme apžvalgos aikštelę, įkvėpėme toskaniško peizažo, o grįždami užsimanėm naujų kelių ir pasukom apsėto lauko takeliu į šoną žemyn. Nemesk kelio dėl takelio! Žemiau pasirodė besąs želmenų pridengtas molynas, nuo lietaus dar neišdžiūvęs, šlapias ir klampus. Kiti būtų iškart apsisukę, bet ne mes, lietuviai! Užsispyrę klampojome toliau, kai pagaliau pasiekėm kietesnę dirvą, batai buvo storai aplipę moliu. Krapštėm tą molį kuo radom, bet be vandens buvo neįmanoma juo atsikratyti, o vandens ten nebuvo...
Pjencos pakraštyje radę aikštelę mašinai, o joje per nemenkus vargus sau vietą, apsilankėme aikštelės nemokamame tualete. Paprastai tokios smulkmenos kelionių ataskaitose nėra skelbiamos, bet padarysiu išimtį. Tualetas buvo neseniai sutvarkytas, išplautas, kvepiantis švara. Buvo nejauku su molinais batais trypti jo grindis, tai mudu su G., kol niekas netrukdė, paskubėjome savo apavą išsiplauti. Toskanos molis turėjo tirpte ištirpti vandens srovėje, tačiau jis netirpo! Mūsų atneštas molis kaupėsi kriauklėse ir net ant grindų! Labai greitai pavyzdingos švaros Pjencos tualetas priminė Klaipėdą po 1457 metų žemaičių antpuolio.
Kai vakarop, jau grįžtant, A. užsuko į tą pačią vietikę, jis sakė tiek priteršto tualeto seniai nematęs! Manding, vietinė Pjencos spauda turėjo tai aprašyti, galbūt, įvykį svarstė ir miesto Taryba. Tačiau su karštais debatais Italijos parlamente apie turistų skaičiaus ribojimą mūsų vizito nereikėtų sieti.
O šiaip, Pjenca yra toks pat mielas miestelis ant kalno, kaip ir kiti jau matytieji, nors ir skiriasi kai kuo - čia šiuolaikinius serijalų maldininkus sutraukia viena kalno pašlaitė. Nuo jos žemyn laukais vingiuoja kelias, pro kur ne kur stoviniuojančius kiparisus tįstantis į sodybą su dideliu namu - tai garsusis Gladiatoriaus kelias. Garsus daugeliui, bet ne man - turbūt šio filmo nesu matęs. Tačiau vaizdas gražus, ne veltui pašlaitėje suminta daug takų takelių.
Mes trise čia atėjome ne tik apsižvalgyti. Norėjome bent kiek pabūti tuose akį traukiančiuose Toskanos slėnių laukuose. Nukulniavome iki pat gladiatoriaus sodybos, bet į ją nepatekome - vartai su užrašu "Private" buvo užkelti. Nusukom dar žemiau, kur matėm kitą kelią grįžti į Pjencą. Negalėčiau pasakyti, kad tas grįžimas buvo lengvas ir smagus. Nusileidę į pačią apačią, paskui kilome ilgai ir sunkiai, saulė kepino, vanduo buteliuke seko... Sūnūs kartas nuo karto turėdavo gręžiotis atgal į savo simuliantą tėvą.
Grįžę užsikūrėm kiemo židinį. Jau buvo vėlu, naktis aplinkui, tik mes kėlėme žiežirbas, kepsnius ant ugnies vartydami.
2025.05.10. Ketvirtoji diena
Mūsų kryptis - Toskanos pietūs, Groseto provincija.
Trumpam užsukome į Arčidosą (it. Arcidosso), pakilom laiptais į vieną kalvą vaizdų apžvelgti, bet čia neužsibuvom.
San Martine (it. San Martino sul Fiora) užtrukom per mane. Gatvėje pamačiau prekiaujant braškėmis. Gal tikros, kaimiškos, šįryt skintos? Vaikams teko seno tėvo kaprizams paklusti. Braškės kaip braškės, gal ir ne šio ryto, užkandome jų ramiame skverelyje plataus ir žalio Fjoros upės slėnio fone.
Po šio reikaliuko - archeologinis parkas "Tufo miestas" (it. Citta del Tufo) nuošalaus Sovanos (it. Sovana) kaimelio apylinkėse, kalnuose, kur etruskai laidodavo savo mirusiuosius.
Aš gėriau putojantį pieną,
Aš valgiau nežemišką duoną,
Žiūrėjau į žėrinčią dieną,
Į žydinčią gėlę raudoną.
Ne, pieno ir duonos neturėjau, o visa kita - kaip poeto parašyta.
Čia pasirodė G., šiek tiek sunerimęs ar išsigandęs. Ėjęs tarpekliu įkandin brolio ir vos ant gyvatės neužmynęs.
Telefonu A. neatsiliepė, nebuvo ryšio. Laukėme jo vis labiau nerimaudami. G. ryžosi vėl lįsti į tą gyvačių tarpeklį, laimei, ten beeidamas pagaliau susirišo su pradingusiu broliu. Pasirodo, A. išgirdęs perspėjimą dėl gyvačių ir taręs geriau eiti pirmyn, negu grįžti pro tas nelabąsias. Jis išlindęs iš tarpeklio į laukus ir dabar kažkokiais vynuogynais, avių ganyklomis skubąs link kelio į Sovaną.
Nežinau, kaip pėstieji patenka į Sovaną, bet mudu su G. ten į kalną užvažiavome tuneliu. Beskubėdami sūnaus ir brolio paklydėlio, Sovanoje įlindome į tiek ankštą gatvelę, kad mašinos šonu brūkštelėjome į kažkokį krūmą, turbūt alyvą, kuri ten žydėjo taip pat gražiai, kaip ir Lietuvoje.
Iš Sovanos grįžome į "Tufo miestą", nes dar nematėm parko dalies, paruoštos patogesniam lankymui. Ten buvo kasa su bilietais po 7 eurus, kuriuos palikti už visus patirtus nutikimus nė kiek nebuvo gaila.
Pietavome Mančijane (it. Manciano), gatvėje prie judrios sankryžos. Matėm aukštėliau romantiškus seno miestelio mūrus, bet jiems nebeturėjome laiko.
Užsisakiau sriubos ir prie jos už atskirą kainą siūlomos duonos ir sūrio. Atnešė puodelį su maltu sūriu, o duonos nesulaukiau. Vaikai spėjo, kad jos gal patrupino į sriubą? Tikrai, ten plūduriavę tokie kaip spirgai skoniu priminė duoną. O pati sriuba buvo tirštai primaišyta kažkokių lapinių daržovių. Kaip bebuvę, sriuba - skani ir soti.
Sūnūs kramtė kažką konkretesnio. Užsigėrėme kas vandeniu, alumi, o vienas nenaudėlis - vynu. Kainavo visiems trims 40 su trupučiu eurų.
Ten pat, Mančijane, užsukome apsipirkti. Nujautėme, kad šiandien užtruksim, galim Rokastradoje parduotuvę rasti jau uždarytą.
Buvome netoli jūros, tai suktelėjome prie jos. Porto Santo Stefanas (it. Porto Santo Stefano) suintrigavo savo padėtimi, jis - saloje, pylimu sujungtoje su žemynu. Žemėlapis rodė ir daugiau tokių šios salos jungčių. Pylimas jūroje ne tik ilgas, bet ir platus, jame užteko vietos ne tik autostradai, bet ir sodyboms. Pačiame Porto Santo Stefane nieko nenuveikėm, tik pauostėm miesto oro ir pavaikštinėjome krantine.
Kelias gal ir netolimas, bet tik dalis jo ėjo patogia autostrada. Išsukę iš jos, kalnuose važiavome visiškoje tamsoje. Kiek mašinos žibintai apšvietė, tiek ir tematėme. Šviesą atspindinčių pakelės stulpelių nebuvo. Posūkių rodykles matėme, bet ne pačius posūkius. Judėjome beveik apgraibomis. A. vairavo tylėdamas, susikaupęs, stengdamasis kaip katinas nors šį tą priekyje įžiūrėti. Todėl kelio nėsyk nepametėm.
Po to karto nuo naktinių blūdijimų kalnų keliais atsižegnojome.
2025.05.11. Penktoji diena
Tą rytą iš namų ruošėmės neskubėdami. Vėl pasukome link Sjenos, pralėkėme pro pat ją nesustodami, o pirmąją dienos stotelę, Monteridžijonę (it. Monteriggione), pasiekėme jau apie vidurdienį. Miestelis, kaip rodo jo vardas, ant kalno, kur kadaise sjeniečiai pastatė tvirtovę, gynusią juos nuo florentiečių. Ilga tvirtovės siena su keturiolika bokštų dabar juosia senąją miestelio dalį.
Kaip Monteridžijonės pilyje
Kuorai sargyboje aplinkui stovi,
Tarytum vainiku apsupę ją...
Mes užlipome ant senosios sienos, apsižvalgėme, paskui dar užsukome į pilies muziejų (bilietas - 5 eurai), kur sūnūs pasimatavo šarvus, pakilojo ginklus, papozavo su jais fotografui. Prisipažinsiu, kad ir aš ėmiau į rankas arbaletą, tačiau tai buvo legalu, nes eksponatus Monteridžijonės muziejuje čiupinėti leidžiama
Tuos sumuštinius italai vadina paniniais ir Monteridžijonėje pardavinėja po 6 eurus už vieną.
Kita dienos stotelė buvo San Džiminjanas (it. San Gimignano), panašaus į Monteridžijonę dydžio, ir taip pat ant kalno viršaus. Miestelis garsus daug kuo. Internete rašoma, kad jame nėra nė vieno naujo pastato, nauja statyba čia valstybės ir UNESCO netoleruojama. Gal ir taip - nors ir matėm miestelio pakrašty statybinį kraną, bet kas žino, ką jis ten veikė?
San Džiminjane - neva skaniausi Toskanoje ar Italijoje ledai. Tuo mus bandė įtikinti prie ledainių išsirikiavusios ilgiausios turistų eilės, bet nė mintis nekilo stoti į tokios eilės galą, kad ir kaip gundė Sjenos ledų prisiminimas.
Ir dar San Džiminjanas ypatingas tuo, kad jį puošia daugybė bokštų. Kadaise kiekvienas garbingas ir išgalintis miestelio pilietis stengėsi pasistatyti ne tik namus, bet ir nuosavą kuo aukštesnį bokštą. Rašoma, kad bokštų čia buvę 72, ne mažiau.
Gyvenimo nuėjęs pusę kelio,
Aš atsidūriau miško tankmėje,
Pametęs tiesų pėdsaką takelio.
Gyvenimo beveik nuėjęs kelią,
Aš atsidūriau San Džiminjane
Ir sėdžiu ant laiptelių tarp italų...
San Džiminjane mažame gatvės turgelyje pirkome duonos ir medaus. Duoną paskui valgėme nelabai girdami. O apie medų rytinei kavai pasaldinti jau senokai galvojau. Užtikęs čia juo prekiaujant gatvėje, daug negalvodamas paprašiau pirmojo iš kelių buvusių sąraše - akacijų medaus. Pataikiau! Skanesnio būti negalėtų! Švelnutis, kvapnutis - dieviška ambrozija, ne medus!
Grįždami į savo buveinę, pusiaukelėje tarp San Džiminjano ir Sjenos sustojome mieste, italų pavadintame Colle di Val d' Elsa. Jo vardas reiškia „Elzos slėnio kalva“, Elza - pro miestą tekanti upė, Arno intakas, o Arnas - viena žymiausių Italijos upių, kurios plačius vandenis dar pamatysime Florencijoje.
Į patį miestą nosies nekišome. Nusileidome į ūksmingą Elzos slėnį, į patiltę, nuo kur gal pusvalandį ėjome prieš srovę smagiu paupio taku. Tačiau jis ne šiaip sau takas, jį jau nuo IX amžiaus, jei ne seniau, mina piligrimų kojos. Jis yra Via Francigena maldininkų kelio dalis, o visas kelias eina per Europą nuo Romos iki Kenterberio pietryčių Anglijoje.
Vieną kartą kirtome upę iš akmenų suridenta perkėla, laikydamiesi už abipus įtemptų virvių, ir nė kojų nesušlapome.
Nužingsniavome du ar tris kilometrus, tako pabaigos nepriėjome, tik tuopų pūkais užklotą paupį. Užteks, metas sukti atgal, kad namus pasiektume su šviesa. Dar šiek tiek apsipirkome vietiniame prekybos centre. Ką ten išsirinkom už 35 eurus? Nuotraukose matau alų, ilgas plonas dešreles, čirškinamas ant grotelių...
2025.05.12. Šeštoji diena
Florencijai skyrėme visą šeštąją kelionės dieną. Ji nuo mūsų buvo į šiaurę, kaip ir Sjena, tik dvigubai toliau.
Pasiekę Florenciją, mašiną palikome požeminiame garaže. Jo tualeto durys nė per tris bandymus mums neatsivėrė, nors, kaip vėliau paaiškėjo, kiekvieną kartą iš kortelės ištraukdavo po eurą. Laimei, didelės skubos nejautėme.
Florencijos gatvelėmis netrukome pasiekti įžymiąsias vietas, pirmiausia - Švento Kryžiaus baziliką (it. Basilica di Santa Croce), nekropolį, kur palaidotųjų vardai kone visiems žinomi - nuo Mikelandželo, Galilėjaus iki mūsų tėvynainio Mykolo Kleopo Oginskio.
Smagus yra jausmas iš siauros senamiesčio gatvelės staiga išnerti priešais tokią didybę!
Paaukojęs 10 eurų, bazilikos viduje gali stabtelti prie kiekvieno palaidojimo ir sukalbėti amžiną atilsį. Na, stabtelti prie kiekvieno vargu ar kas tesėtų, jų ten nežinau kiek, bet daug. Kapai sienose su įvairaus puošnumo antkapiais, kapai po kojomis su atminimo lentomis, jų vienos - apjuostos, kitos - mindomos...
Išėjome į Sinjorijos aikštę (it. Piazza della Signoria), Florencijos respublikos širdį. Florencijos respublika gyvavo nuo žilos senovės, kol, prarijusi kitą mielą respubliką, mūsų gerą pažįstamą Sjeną, pavirto Toskanos hercogyste, beje tais pačiais 1569 metais, kai Lenkijos karalystė, prarijusi Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, virto Abiejų Tautų Respublika (Rzeczpospolita).
Nuotraukos kairėje - garsiųjų Senųjų arba Vekjo rūmų (it. Palazzo Vecchio) kampas. Tie rūmai tiek jau fotografuoti, kad visiems nusibodę ir juos dar kartą rodyti nematau prasmės. Nors... tiek to, jei jau G. čia pasidarė asmenukę, tai pridėsiu ir aš vaizdelį su šia Florencijos puošmena.
Sūnūs pasiskaitė telefonuose ir nusitempė mane į Bobolio sodus (kirčiuoti pirmą skiemenį, it. Giardino Boboli). Sodai įkurti Pičių rūmų (it. Palazzo Pitti) pašonėje. O tie rūmai - pagrindinė rezidencija galingųjų Florencijos valdovų Medičių, tų, kurie kaltinami išpjovę senuosius Pičius. Ten dabar Palatino galerija su Rafaelio ir kitų dailės korifėjų darbais. Į ją nė nebandėm užeiti - tai ne valandos reikalas.
Bobolio sodai mokami. Kaip jau įpratau Italijoje, kasose niekas man, europiečiui ir valstybinės socialinio draudimo pensijos laureatui, nesiūlydavo jokios nuolaidos, o jei tokia kartais būdavo numatyta taisyklėse, kukliai ją nutylėdavo. Taigi, ekskursija į sodus man kainavo tiek pat, kiek visiems - 10 eurų.
Bobolio sodai - didelis parkas su keliais fontanais ir daugybe skulptūrų. Yra kur paslampinėti ir palaipioti - sodai įkurti ant Bobolio kalvos šlaito. Yra kelios vietos turistams Florencijos miestą iš aukštėliau nupaveiksluoti.
Vis tiktai Bobolio sodų lyginti su Birutės parku Palangoje nenorėčiau. Man mūsiškis yra jaukesnis.
Prie mašinos grįžome per Vekjo tiltą (it. Ponte Vecchio), seniausią Europoje akmeninį arkinį tiltą. Pakeliui kanolių krautuvėlėje (it. cannoli - vamzdeliai) nusipirkom tų saldėsių po 3,5 euro, o suvalgėm juos Arno upės krantinėje, po Vazario koridoriaus skliautais. Tasai kilometrinis koridorius jungia Pičių rūmus su Uficių galerija ir yra pasaulinių šedevrų ekspozicijos pradžia... "Ką, buvote Florencijos širdyje, ėdėte po Leonardo da Vinčio paveikslais ir neradot jiems nė valandėlės?" Buvom, ėdėm ir neradom, nes "neaprėpiamo neaprėpsi", o ir vakaras jau lipo ant nosies. Tiek laiko, kiek paveikslai verti (dienos, savaitės, mėnesio?), nė mažos dalies neturėjom.
G. dar pabandė surasti kokių lauktuvių, itališkų saldainiukų ar ko nors tokio. Jis pasuko šurmuliuojančiomis gatvelėmis, o mudu su A. neskubėdami parėjome tiesiai iki požeminio parkingo. Laukdami viršuje ant suoliuko, matėm vagies gaudynes.
Kas vyksta, supratom ne iš karto. Keletas žmonių įbėgo į požemį, pirmasis - jau žilstelėjęs vyras su krepšiu ant peties.- matyt, ir buvo tas gaudomas vagis. Iš paskos atbėgo nukentėjusi moteris, prie gaudančiųjų prisijungė pora vaikinų su motoroleriais, jie suko ratus aplink visas parkingo landas. Mudu su A. matėm iš vienos landos ramiai išeinantį vyrą, panašų į matytą bėglį, bet be krepšio. Jis liko sukiotis aplinkui. Sumąstėme, kad vagis bus krepšį švystelėjęs garaže po kuria nors mašina, ir dabar laukė progos grįžti laimikio. Nukentėjusi moteris taip pat jį pamatė, gatvėje su pagalbininkais sustabdė, bet, atrodo, nieko pas jį nerado ir paleido.
Po kelių minučių privažiavo policijos ekipažų su automobiliais ir motociklais, pasirodė ir kažkoks aukštesnio rango policijos pareigūnas, šnektelėjo su liudininkais italais. Pažvelgė ir mūsų pusėn, bet klausinėti nebandė. Čia sugrįžo G., ir mes nusileidome žemyn prie savo mašinos.
2025.05.13. Septintoji diena
Buvome sumokėję už septynias nakvynes čia, Pjetrete, tačiau nebenorėjome paskutinę naktį keltis ir tamsoje iki autostrados važiuoti kalnų keliais. Susitaikėme su papildomoms išlaidoms už nakvynę kur nors arčiau Pizos aerouosto.
Marijo mūsų išleisti negalėjo, atsiuntė žmogų, kalbantį tik itališkai. Telefonui vertėjaujant, susikalbėti pavyko. Pasiuntinį domino tik dujų skaitiklio rodmenys. Minėjau, kad už dujas, kitaip nei už elektrą ar vandenį, turėjome mokėti papildomai. Jei neklystu, už jas davėme dvidešimt eurų grynais.
Sudieu, Pjetretai ir mūsų gegute! Gyvenome čia ramiai ir gražiai, gal tik kiek per vėsiai.
Paskutinei nakčiai išsinuomavome kambarį netoli Livorno uosto, nuo kurio Pizos aeroustas pasiekiamas maždaug per pusvalandį.
Pralėkėme pro Rokastradą. Beveik kasdien pravažiuodavom jos gatvėmis, buvom čia InCoop parduotuvėje, bet pėsčiomis po Rokastradą taip ir neteko pavaikštinėti. Neišbandėme nė baro, Marijo rekomenduoto.
Važiavome pajūriu neskubėdami, turėjome tam visą dieną. Išlipome pasimankštinti jau Livorno provincijoje, Populonijoje (it. Populonia). Tai - senas etruskų miestas, bet mus šįkart sudomino pakrantės tvirtovė, pastatyta viduramžiais, taigi, ne etruskų, ir net ne romėnų. Aplankyti tvirtovę kainavo tik po 3 eurus nuo galvos.
Populonija yra pusiasalyje, kuris skiria dvi Viduržemio jūros dalis, Tirėnų jūrą (piečiau) ir Ligūrijos jūrą (šiauriau). Mums į veidą pūtė jau Ligūrijos jūros vėjai. Gaila, kad nuo tvirtovės bokšto įdėmiau neįsižiūrėjom į pietvakarius, gal būtume pamatę ten salą. Nežinojom (aš nežinojau), kad visai netoli, vos už 10 km, yra garsioji Elbos sala! Taip, toji pati, kur devynis mėnesius pirmoje savo tremtyje išbuvo Napoleonas. Štai, kokioje vietoje buvome atsidūrę!
Kita stotelė - Baratis (it. Baratti), kaimelis ant jūros kranto. Vaikams rūpėjo išsimaudyti, susiradom takelį link vandens. Dar ne sezonas, tik vienas kitas žmogelis gulinėjo akmenuotoje pakrantėje, į jūrą niekas nebrido. Ne, vieta mums netiko.
Tada patraukėm pėsčiomis į pajūrio giraitę, kur yra keletas išskirtinių pastatų, žinomų kiekvienam architektui. Garsiausias jų suprojektuotas Vitorijo Džiordžinio (Vittorio Giorgini), toskaniečio iš Florencijos - taip vadinamas Saldarinio namas (it. Casa Saldarini), pirmasis pasaulyje lanksčios formos statinys iš metalinio tinklo ir cemento. Šį darbą architekto kolegos ilgokai ignoravo. Dabar Saldarinio namo nuotraukos yra kiekvienoje enciklopedijoje.
Ne per toliausiai ten stovi to paties architekto projektuota vila, kurią jis iš medžio pasistatė sau. Vila žinoma Ezagono namo vardu (it. Casa Esagono). Po ja (patys matot, kad po ja) trumpam prisėdom.
Ir barai, kiek jų matėm pakeliui, dar buvo uždarinėti. Pagaliau pasitaikė greito maisto namelis su medžių paunksmėje ant pievos sustatytais stalais. Čia ir užkandom. Karšti sumuštiniai su žuvimi buvo skanūs. O mano espresso kava, kaip ir visur Toskanoje, ne tik gardi, bet ir nebrangi. Visa iškyla tame žaliame kampelyje mums kainavo 31 eurą.
Jau beveik prie Livorno sūnūs užsispyrėliai vis tiktai išsimaudė sūrioje jūroje. Žemėlapyje rado pažymėtą pliažiuką, o privažiavę - pakelės kišenę automobiliui.
Palikę mane pasnausti mašinoje, patys leidosi stačiu taku prie vandens. Iš jų vėlesnio pasakojimo supratau, kad tarpais takas dingdavo ir reikėdavo slysti uola žemyn ant užpakalio. Gerai, kad likau mašinoje. Tačiau vaikai maudynėmis liko patenkinti.
Pavakary internetinė kelrodė nuvedė mus į namą kalvose prie Livorno, kur buvome užsisakę paskutinę nakvynę (65 eurai). Užmetę akį į savo kambarį, negaišdami išlėkėme miestan. Per visą kelionę dar nebuvome ragavę itališko šviežios žuvies kepsnio. Livorno - pajūrio miesto ir uosto - baruose šitokio valgio turėjo netrūkti.
Susiradome žuvies restoraną vardu Cantina Senese. Ne ant jūros kranto, bet nieko, tiko ir toks.
Pavalgėm - Baltijos menkę aš iškepu skaniau, bet susivalgė ir itališka žuvis, turėjusi būti kepta orkaitėje, nors gavom ją panašesnę į garuose virtą. Prie žuvies daržovių pabarstė, bet apie ryžius ar bulves neišgirdom nė užuominos.
Mano su G. patiekalo kaina priklausė nuo žuvies svorio. Kilogramas - 70 eurų, mudviejų žuvytės kartu sudėjus svėrė 500 gramų, taigi, už abi - 35 eurai. A. išsirinko patiekalą iš džiovintos menkės (it. baccala) - 12 eurų. Ir desertui susigundėme paragauti saldėsio, vadinamo tiramisu. Tą vakarą jo neišpeikėm. Iš viso už vakarienę - 74 eurai.
Į nakvynės vietą grįžome jau juodai sutemus. Miegot, miegot!
2025.05.14. Aštuntoji, paskutinė diena
Naktis buvo nerami - nauja vieta, rūpestis anksti keltis. O, be to, tik atsigulus, kažkas lauke ėmė garsiai kiauksėti. Nesupratom, kas per garsas ten buvo - signalizacija ar koks gyvis? Kiauksėjo mūsų mašinos pusėje, bet jos žibintai nemirksėjo. Kiauksėjo be perstojo, iki paryčių.
Pizoje, autonuomos aikštėje, šeštą ryto mūsų niekas nelaukė, mašinos neapžiūrėjo. Firmelė Drivalija dar miegojo. Raktelius palikome jiems skirtoje dėžutėje.
Mašinos nuoma visai kelionei kainavo 130 eurų, kuras, gal 10 centų brangesnis, negu Lietuvoje - 270 eurų, mokami keliai - apie 23 eurus, parkingai - apie 63 eurus. Tokios tatai buvo Toskanoje išlaidos transportui.
Beje, kelios dienos po kelionės iš Drivalijos G. gavo sąskaitą, kad nuo jo kortelės nuskaičiuota dar beveik 190 eurų už nuomoto automobilio naujus įbrėžimus. Taip, Sovanoje turėjome incidentą su alyvų krūmu, bet žalą pagrindžiančios nuotraukos buvo, švelniai tariant, nerimtos. Rausvas debesėlis su pora baltų taškelių - kas tai per vaizdas? Nesuprasi, automobilis tai ar ne, jei automobilis, tai mūsų nuomotas ar ne mūsų, jei mūsiškis, tai kuri jo vieta nukentėjusi ir ar tai nauji defektai? Juk automobilį gavom apibraižytą, turim tai įrodančius vaizdus.
El. paštu G. išdėstė savo abejones ir prašė tikslesnių įrodymų - Drivalija lyg nesupratusi dar kartą atsiuntė tas pačias nuotraukas. Italų pretenzijos darėsi panašios į aferistų šantažą. Teko skųstis bankui, "bukingui"... Pagaliau padelsę italai atsitraukė, grąžino be pagrindo išskaičiuotus pinigus.
O kaip baigėsi mūsų kelionė? Laimingai. Lėktuvas pakilo aštuntą ryto, skridome dvi su puse valandos, nusileidus mūsų laikrodžiai šoktelėjo į priekį - Kaune jie rodė jau pusę dvylikos.
Itališka virtuvė mūsų neišpaikino. Anaiptol. Pirmiausia, apie ką pagalvojome, atsiėmę Karmėlavoje saugotą automobilį, buvo lietuviškas cepelinas. Ten pat, Karmėlavoje, yra vietelė, kur šio patiekalo porciją sudaro vienas vienintelis, didžiulis ir gardus cepelinas. Kai jį, su spirgais ir grietine, pakišo po nosimi, neliko abejonių, kad grįžom į Tėvynę.
© 2025 Res familiaris
