Kadaise gyvenę po vienu stogu ir tą pačią putrą srėbę, o dabar išsibarstę kas sau po Klaipėdos kumetynus, penki šeimynykščiai sugalvojome trumpam vėl susiburti. Susėdę į automobilį, mes - sūnūs A. ir G., dukrelė E., jų mama (tegu bus - M.) ir šio teksto autorius - vieną gražų rytą nubirbėme į garsiąją Karmėlavą prie Kauno. Palikę mašiną mokamoje aikštelėje, prasmukę pro aerouosto kontrolę, pasistumdę dykaduonių keliautojų minioje, buvome talpiai susodinti į Ryanair lėktuvą, bet ne kartu, o prisegti pariestomis kojomis po vieną ten, kur šovė į galvą skrydžių bendrovės kompiuteriui.
Greitai, per kokias keturias valandas, kirtome Europą skersai ir išlindome iš debesų kažkur į vakarus nuo Italijos virš jūros. O tada dar kiek užtrukome, kol priskridome ispanų šalies pietinį pakraštį ir ten tarp kalnų radome lygumėlę su takais lėktuvams nutūpti, tai yra, Malagos oro uostą. Jei skaitydami "Malagos" kirčiavote pirmą skiemenį - gerai, jei ne - skaitykit dar kartą.
Sveika, Andalūzija, maurų ir krikščionių žeme! Įkliuvai - dabar naršysim tave penkiese automobiliu, kurį nuomai gavome tame pačiame Malagos aerouoste. Priekyje susėdo sūnūs, jie pasikeisdami ten ir praleido visą laiką, vairuodami arba žiūrėdami į palydovinį vedlį telefone.
Važiavome į pietvakarius tarp vandenų kairėje bei kalnų ir kalvų dešinėje, o aš stebėjausi pakelėmis rausvai žydinčiomis alyvomis. Lietuvoje dabar - pats jų žydėjimo metas, bet čia, pietuose, alyvos jau turėjo būti seniai peržydėjusios. Vėliau paaiškėjo mano riktas - tai buvo ne alyvos, o alyvine spalva žydinčios magnolijos!
Lėkėme nesustodami pro garsius ir brangius pajūrio kurortus - Marbelją ir kitus. Turėjome dvi damas, todėl bet koks stabtelėjimas prašmatnumu permirkusiose promenadose galėjo atnešti tam tikrų, greičiausiai - pražūtingų, pasekmių.
Pralėkėme ir pro rodyklę, viliojančią užsukti į britų valdomą Gibraltarą. Pažadėjome čia dar sugrįžti. O po to mūsų kelias tiesėsi jau ne Viduržemio jūros, bet galingojo Atlanto vandenyno krantais, ir ne pietvakarių, o šiaurės vakarų kryptimi. Kalnai atsitraukė į miglotas tolumas. Kažkur ten, priekyje, buvo pirmasis kelionės tikslas - Rotos kurortinis miestelis ir jame išnuomota vila.
Pirmos dienos popietę jau buvome vietoje. Šeimininkas - koks jo vardas? - atvėrė vartus į kiemą, o ten - nemažas baseinas ir namas su didžiule terasa antrame aukšte.
Visa vila priklausė tik mums, šeimininkas - a, jo vardas Antonijus - dingo prie vilos pridurtame mažame namelyje, ir vėliau jo beveik nematėm. Išsirinkom po miegamąjį ir nebežinau, kas pirmiau - atsigaivinome baseine ar nuvažiavome į vietinį prekybos centrą Merkadoną (isp. Mercadona) ko nors vakarienei ir rytdienos pusryčiams.
To ko nors prikrovėm didelį vežimėlį su įspūdingu kaupu, vos į bagažinę tilpo. Už viską sumokėjome gerokai mažiau, negu tikėjausi (63.39 eur., kaip rodo mano bankinės kortelės išrašai). Vėliau taip taupiai apsipirkti pavykdavo ne visada.
Antroji, gegužės 9 diena
Iš ryto užsiplikiau kavos ir užlipau į terasą viršuje, kur būtų užtekę vietos ne tik kavos ceremonijalui, bet ir žvalinančioms ryto vaikštynėms. Rotos miestelį mačiau iš terasos vienos, kitos ir dar trečios pusės. Turiu pripažinti - iš kurios pusės bežiūrėjau, vaizdu likau patenkintas.
Įsikūrėme geroje vietoje. Gatvės kitoje pusėje - nedidukas botanikos sodas su čiulbančiais paukščiais, beje, nemokamas. Mūsų gatvė yra Rotos kraštinė, už jos kitų gatvių nebėra, kiek paėjus už botanikos sodo - tiktai kopos ir vandenynas.
Po pusryčių ten ir nuskubėjome. Mudu su E. dar Atlanto nematę, kiti - jau ir maudęsi jame kokioje nors Tenerifėje arba bent skridę virš vandenyno. Buvo atoslūgis, pliažas plačiausias, įmantrių kriauklių jei ir neprisėtas, tai paieškojus nesunku buvo jų rasti. Prie kranto vanduo tįsojo ramus ir seklus.
Į rytų pusę išilgai paplūdimio žiūrint, toli toli matėsi migloti didelio miesto kontūrai. Tai - Kadisas, mūsų šios dienos kelionės tikslas.
Kadisas (isp. Cádiz, kirčiuokim pirmą skiemenį!), jei tikėsime Vikipedija, yra seniausias iš iki šiol gyvuojančių Vakarų Europos miestų. Jo sienas šildė daugybės garsių žmonių biolaukai - nuo šiek tiek mitinio Heraklio iki Gajaus Julijaus Cezario ar Kristupo Kolumbo. Dabar atėjo mūsų eilė!
Iš Rotos važiavome, grįždami vakarykščiu keliu palei dvigubą karinės bazės tvorą. Bazė užima didžiulę teritoriją iki pat vandenyno ir saugoma rimtai, tokių tvorų pas mus gal tik Baltarusijos pasienyje pamatytumėm. Kas už tų tvorų? Nuo aukštesnių kalvelių pastebėjome ir lėktuvų pakilimo takų, ir alyvmedžių plantacijų. Nors ispanai gyvena atsipūtę, tarp draugiškų kaimynų nejausdami jokios grėsmės, gynybai skirdami bene mažiausią Europoje procentą, bet iš bazės dydžio ir tvarkos piršosi išvada, kad tas mažiausias procentas visas iki paskutinio cento pasiekia kariuomenę, neišsibarsto pakeliui godžiose kišenėse.
O Kadisas (spauskim ant "Ka"), ypač jo aikštės, slegiamos bažnyčių ir aukštų senovinių mūrų, man pasirodė ne kartą matytos gal filmuose, gal sapnuose. Kartais susapnuodavau, kaip iš savo gatvelės pasuku šonan kažkokiu skersgatviu ir staiga patenku į stulbinantį, pasakišką rūmų miestą ir grožėdamasis klaidžioju po jį, užmiršęs kelią atgal. Nežinojau, kad klaidžiodavau po Kadisą.
Ką čia bepridėsi! Nebent nuotrauką, bet mano telefonas neturi magiškojo fotorealizmo funkcijos. Todėl įterpsiu tik A. susukto filmo stop kadrą
Paskui vaikai pažadino mane ir iš sapniškų aikščių ištraukė į krantinę, kur vandenyno vėjai kiekvieną greitai atgaivina.
Patraukėme link jūrų tvirtovės, kurioje A. žinojo esant kažkokį muziejų. Jei būtume balsavę, tai tą muziejų lengvai būtų nurungęs pirmas pasitaikęs restoranėlis, bet automobilio rakteliai buvo A. kišenėje, ir mums nieko kito neliko, kaip pėdinti jam iš paskos.
Pakeliui užėjome skverą su keliais medžiais galiūnais. Neapglėbiamo gysloto kamieno, su plačiausia aukšta laja, su storiausiomis ant žemės išvirtusiomis šaknimis - tokiomis, kad medžio ne tik keli vyrai neapglėbtų, bet ir apeiti būtų sunku.
Kuo vardu tie medžiai? Fikusai. Taip, tie patys plačialapiai kvepiantys fikusai! Vieną tokį atsimenu iš vaikystės Kražiuose, augo svetainėje dideliame kubile.
Kiek užtrukome pozuodami Kadiso fikusų fone, o tada nuskubėjome į tvirtovę, kur susiradome po ją jau bešniukštinėjantį nekantrųjį A. Apie tvirtovės eksponatus neturiu ką pasakyti, nes jų nemačiau. Kol kiti šmirinėjo po muziejaus sales, sėdinėjau kiemely medituodamas.
Po tvirtovės apžiūros visi jau buvome ganėtinai išalkę. Papietavome - buvo pavakarys - kažkokiame restorane. Ką valgėm, ką gėrėm, jau pamiršau. Nuotraukose matau, kad visi gavom po atskirą juodą keptuvę ant pinto padėkliuko, o toje keptuvėje - daug makaronų ir dar kažko.
Trečioji, gegužės 10 diena
O ši diena buvo skirta garsiajam cheresui ir Cheresui. Kad ir kokie garsūs abu cheresai bebūtų, M. kur nors važiuoti nebegalėjo ir nenorėjo - jos skaudžiam stuburui užteko vakarykščio pasibastymo po Kadisą. Ji liko gulinėti prie baseino, o mes tą dieną keliavome keturiese.
Chereso miestas (isp. Jeres, kirčiuojamas antras skiemuo, pilnas pavadinimas Jeres de la Frontera) nuo Rotos netoli, tačiau kraštovaizdis jau kitoks. Rota - lygumoje, o kuo arčiau Chereso, tuo daugiau kalvų ir jos vis aukštesnės. Ne kalnai, bet žalių kalvų vaizdai įspūdingi.
Važiuodami matėme stačiais šlaitais ropinėjančius traktoriukus ir sklypuose sustatytus didžiulius maišus, kažko pilnus. Maišai tokie, kad joks vyras nei pakeltų, nei pajudintų. Man rodėsi, kad jie pripilti bulvių. Ar galėjo taip būti? Bulviakasis gegužės pradžioje? Atsakymo nesužinojau, nes kiti dalykai apniko.
Cheresas garsėja savo vynais bei brendžiu. Miestas - ant kalvų, jo gatvelėmis aukštyn žemyn pėstute patraukėme link centro. Diena buvo šilta, kaip šiauriečiams gal net karšta. Matėme pakeliui vyno daryklų, o pro vienos atvirus vartus užsukome į jos teritoriją.
Man regis, pataikėme į bene seniausią ir garsiausią „Tío Pepe“ (liet. "Dėdės Juozapo") daryklą. Nebuvom vieninteliai lankytojai, turistai sukinėjosi prie atskiro pastato su parduotuve arba būreliais traukė į sandėlynus. Įkišau nosį ir aš į vieną didžiulį sandėlį, pamačiau aukštomis rietuvėmis sukrautų blizgančio metalo talpų eiles. Po to su E. pavaikštinėjome po žalią teritorijos kampą, panašesnį į parką, iš jo didelių medžių pavėsio lįsti į saulę nesinorėjo. Tada parsirado A. ir G., kažkur kažką apžiūrėję, ir mes visi keturi grįžome į miesto gatvę, pas "Dėdę Juozapą" nieko nepirkę ir nieko neparagavę.
Vietinio vyno radome netrukus vienoje iš miesto aikščių, Serano bare (isp. cafeteria Serrano).
Pilstomas vynas ten kainavo nepadoriai mažai - po 3.50 už taurę, ir buvo tai sausas cheresas. Mudviem su E. jis patiko taip, kad vėliau į kitokius gėrimus jei ir dairėmės, tai tik truputį. G. tąsyk taip pat pabandė chereso, neišpeikė, bet liko ispaniško alaus interesantu. Ogi A., stebėdamas mūsų vyno ir alaus degustacijas, troškulį malšino vandeniu ir atlaidžiai tylėjo.
Cheresu ir kitkuo neskubėdami mėgavomės už staliuko medžio pavėsyje. Kai panorome prašyti sąskaitos ir judėti toliau, dairėmės mūsų padavėjo, bet jis kažkur ilgam prašapo. Pagaliau pamatėme jį prie baro durų, mūsų nuostabai, atsisveikinantį su kolega. Mes ir net mūsų dar neapmokėta sąskaita jam neberūpėjo, vaikinas linksmas išskubėjo savo keliais. Jo kolega nelabai susigaudė, kodėl ir už ką mes norime sumokėti, o gal menkai suprato angliškai. Aš ir pats nebeatmenu kaip, bet reikalas buvo išrištas, tada jau ramia sąžine galėjome tęsti pažintį su Chereso miestu.
Miesto įžymybių aprašymu nevarginsiu, aišku, ne visur nukakome ir toli gražu ne viską pamatėme, bet pasakysiu, kad gražiosios Chereso katedros šešėlyje ant jos laiptų teko laimė prisėsti ir parymoti.
Grįžome gana anksti ir dar neišsekę, tad vakare radome jėgų ir noro nuleisti saulę į Atlanto vandenyną, o į savo vilą parėjome Rotos senamiesčio gatvelėmis, naktiniams žibintams šviečiant.
Ketvirtoji , gegužės 11 diena
Sevilija! Orų pranašai Sevilijai tą dieną žadėjo karštį, tačiau jo nepabūgę į garsųjį didmiestį išvykome visi, taigi, penkiese.
Automobilį palikome prie pirmosios metro stotelės ir į miesto centrą atšvilpėme požeminiu traukiniu. Iš po žemių išlindome netoli nuo rūmų, kuriuos iš pradžių palaikėme karališkais. Paskui pasiskaitėme, kad tai - ne per seniausiai, 1929 metais, pasaulinei Iberoamerikos šalių parodai specialiai pastatytas didžiulis statinys, puslankiu išriestas į garsiąją Ispanijos aikštę.
Iberoamerika, patikrinau internete, yra pasaulis, kur kalbama ispanų ir portugalų kalbomis, taigi, Lietuva toje parodoje turbūt nedalyvavo. Užtrukome, kol tarp galerijos kolonų sukome išilgai rūmų, stumdydamiesi turistų minioje, nuo kiekvienos baliustrados vis kitu kampu smaguriaudami vaizdais į aikštę.
Sevilijos saulė išdegino atmintį, mažai ką begaliu papasakoti. Iš nuotraukų matau, kad sukome ratus apie miesto katedrą, vieną didžiausių ir puošniausių pasaulyje.
Atsimenu, kaip gaivinomės ledais skvero medžių pavėsyje, kol sūnūs, nebodami karščio, lankė kitą Sevilijos įžymybę. Kokią, nebežinau. Skveras buvo greta Gvadalkvivyro upės, plačios ir išgilintos - net jūriniai laivai atplaukia upe į Seviliją. Belaukdamas sūnų, ir aš pavaikštinėjau įkaitusia Gvadalkvivyro krantine, mačiau saulėje mirgančius jo vandenis...
O, prisiminiau dar vieną epizodą! Gatvelėse prie katedros turistų laukė visokios staigmenos. Mūsų damoms einant pro vieną ant šaligatvio paliktą dėžę, ji truputį krustelėjo. To trupučio užteko damoms smarkiai išgąsdinti - suklykė ant visos gatvės! Dėžėje tūnojęs artistas ir praeiviai liko labai patenkinti.
Pietus Sevilijoje buvau pamiršęs, maniau, kad juos iškeitėme į paskutinę vakarienę Rotoje. Paskutinę, nes rytojaus dieną turėjome kraustytis į kitą nakvynvietę, arčiau Malagos aerouosto. Viena iš nuotraukų įrodė, kad ir Sevilijoje nelikome alkani, bet tai nesvarbu.
Vakarienė Rotoje buvo puiki, vandenyno pakrantėje, atvirame ore, paprastame nepretenzingame restoranėlyje "El Embarcadero", tai yra, "Prieplauka". Mums parodė žuvį, netrukus kepsimą ant žarijų. Saulė jau leidosi. Laukdami kepsnio, mudu su E. gurkšnojome sausą cheresą, o ką gėrė kiti, nesivarginsiu rašyti, svarbu, kad visi buvome patenkinti.
Iškeptą žuvį padavėjas čia pat prie mūsų staliuko pjaustė penkiomis porcijomis, jo asistentė laikė lėkštes ir dėjo į jas po kaupą daržovių. Ar bereikia sakyti, kad skanesnės žuvies nebuvau valgęs? Vien dėl jos buvo verta trenktis į šį pasaulio pakraštį! Ar daug kainavo? Vakarienė penkiems restorane ant Atlanto kranto su visais gėrimais - 80 eurų.
Penktoji, gegužės 12 diena
Rytą susirinkome daiktus ir atsisveikinome su Rota. Su vandenynu - ne, dar porą kartų išsukome iš autostrados pasidairyti po Atlanto platybes. Buvome ir Tarifoje, kur vandenyno krantus keičia Viduržemio jūros pakrantė, bet ilgėliau užtrukome ne ten. Pasiskaitėme, kad įdomesnė vieta yra už Tarifos - Miradoras del Estrečio (isp. Mirador del Estrecho), kas išvertus turbūt reikštų - sąsiaurio regykla. O regimas ten yra Gibraltaro sąsiauris, skiriantis Europos ir Afrikos žemynus.
Iš Miradoro iki Afrikos krantų - tik 15 km, ir tie krantai nuo 300 metrų aukščio kalniuko puikiausiai matomi.
Miradore radome aikštelę vaizdams apžvelgti ir automobiliui pastatyti, čia pat barą ir parduotuvėlę. Viską aplankėme, Afriką pamatėme, o lauke prie baro dar ir užkandome.
O po poros valandų buvome prie kitos valstybės sienos. Gibraltaras! Automobiliu ten, už Ispanijos ribų, važiuoti negalėjome, tokios yra nuomos sąlygos. Teko palikti mašiną ispanams pasaugoti. Pasienio kontrolę su lietuviškais pasais praėjome greitai, be kliūčių, tik kiek užtrukome ilgoje tokių kaip mes turistų eilėje.
Jau buvo geras vidurdienis, laiko pasivaikščiojimui po Gibraltarą turėjome nedaug, tad sėdome į miesto autobusą, vežantį iki keltuvo į uolą, kyšančią iš kiekvieno tos vietos vaizdų atviruko.
Prie keltuvo kasos pamatėme įspėjimus - viršuje gyvena beždžionės makakos, tokie mieli nedideli padarėliai, kuriais reikėtų ne tiek žavėtis, kiek jų saugotis. Makakos galinčios bet kurią akimirką nuskriausti žmogų, nutraukdamos nuo jo galvos kepuraitę, atimdamos rankinuką ar kitą joms patikusį daiktelį.
Taip ir nutiko beveik mūsų akyse. Kai prisigėrę vaizdų į apačioje išsidriekusį miestą, į laivus jūroje, į miglotus Afrikos kontūrus, jau ruošėmės leistis žemyn, vienoje turistų grupelėje kilo triukšmas. Kaip supratome, iš vyro rankų makaka išplėšė maišiuką ir dabar mikliai karstėsi su grobiu sienomis ir uolomis. Protingiausia buvo jos negąsdinti, leisti jai patikrinti maišiuko turinį. Pasiimtų kas valgoma, o kitką gal numestų žemėn. Ar taip ir nutiko, nesu tikras. Beje, Gibraltaras - vienintelė vieta Europoje, kur laisvėje gyvena beždžionės.
Nusileidę žemyn, pailsėjome banalių picų bare ir miesto autobusu užbaigėme turą po Gibraltarą.
Vakarop atvykome į Alaurin el Grande (isp. Alhaurín el Grande), 29 km nuo Malagos, kur mūsų aerouostas, ir 18 km nuo Marbeljos - to paties kurorto, pro kurį kelionės pradžioje pralėkėme nesustodami.
Mums išnuomota vila priklausė kažkokiai firmai, palaukę prie vartų firmą atstovaujančio jaunikaičio, gavom raktus ir penkioms dienoms tapom visos valdos šeimininkais.
Šeštoji, gegužės 13 diena
Alaurin el Grande paprasčiau būtų vadinti Alaurynu, bet neišeina, nes Malagos provincijoje yra du Alaurynai - el Grande ir del Porto. Mūsiškis buvo el Grande.
Čia kaip ir Rotoje mums priklausė dviaukštė vila su baseinu kieme. Kaip ir ten, taip ir čia miegamųjų užteko kiekvienam po vieną ir dar liko.
Tiktai medeliams pailgame kieme, išklotame plytelėmis, trūko vietos, ir augo jie aukštuose siauruose vazonuose, spausdamiesi prie tvoros. Ant vieno medelio šakų kabojo banano vaisiai, apetito jie nekėlė, likau neparagavęs.
Kitame kiemo gale buvo pavėsinė su stalu ir dujine kepsnine. Kepsninę bandėme įjungti, vos nesukėlėme gaisro, tai po to į pavėsinę nebelindome.
Dar turėjome galvosūkio su elektra, o visa kita buvo gerai, komforto užteko. Susiburdavom prie baseino arba virtuvėje, kartais ir hole priešais televizorių. Meditacijai su kava tiko terasa antrame aukšte, iš kur nuo mūsų pašlaitės kaip ant delno matėsi platus kalnų slėnis ir kito didelio kalno šlaitas.
Po vakarykščio veržlaus šuolio iš Andalūzijos vieno galo į kitą ir dar dusyk kertant Ispanijos valstybės sieną, norėjosi ramybės ir poilsio.
Antra vertus, Alaurin el Grande turėjo viską, ką ir kiti aplinkiniai turistiniai miesteliai, nevertėjo kažkur trenktis to, ką galėjai rasti čia pat - senovinius mūrus, vingiuotas siauras gatveles, centrinę aikštę su įspūdinga bažnyčia, kalnais, kylančiais virš miestelio iš vienos pusės, ir apžvalgos aikštele į gilų slėnį iš kitos pusės.
Bevaikštinėdami mieste užėjome vos ne laukymę su apleistu, lyg niekam nepriklausančiu sodu, kur raškėme ir ragavome kažkokius vaisius, deja, dar neprinokusius...
Paskui dar kartą važiavome automobiliu į miestą, į Merkadonos parduotuvę. Ten palikome 162.90 eur.
Septintoji, gegužės 14 diena
Kita diena buvo savaitės sekmadienis. Vietiniai katalikai turbūt ėjo į bažnyčią šv. Mišių išklausyti, bet mes turėjome ambicingesnių planų. Juos išgirdusi, M. nusprendė likti namie ir karštą dieną praleisti prie baseino. Aš taip pat už taisyklę - ilgiau pabūti, o ne daugiau pamatyti, tačiau šį kartą dariau kitaip.
Taigi, keturiese mes kalnų keliais pirmiausia užriedėjome į Setenil de las Bodegas, nedidelį, bet garsų miestuką.
Garsus jis savo terasinėmis gatvelėmis stačiame šlaite ir namais, kuriems už stogą yra sunkus bazaltas virš galvos.
Taupūs buvo Setenilo gyventojai, glaudėsi vienas prie kito ir prie uolos taip, kad jiems ne tik stogų, bet ir dalies sienų nereikėjo statyti. Na, gerai, o jei kalnas pajudėtų?
Ką tik, rašydamas apie Alaurin el Grande kaip turintį viską, ką ir kiti aplinkiniai turistiniai miesteliai, pasakiau ne visą tiesą. Visa tiesa apie Andalūzijos miestelius turėtų skambėti taip: jie turi daug bendro, bet kiekvienas jų dar ir kuo nors ypatingas, išsiskiriantis iš visų kitų.
Už keliolikos kilometrų nuo šios nuostabios vietos - tiek pat nuostabus Rondos miestas. Miestas, kurį dalija tarpeklis ir jo apačioje tekanti Gvadalevino upė. Jei tie vietovardžiai jums girdėti, tai turbūt iš Hemingvėjaus raštų. Tasai čia yra ne sykį buvęs.
Miestas labai senas, o vienas iš trijų tiltų, permestų per tarpeklį, yra dar romėnų statytas. Vien tais tiltais pereiti, ant jų pastoviniuoti, į visas puses paspoksoti, susivokti, kur esi atsidūręs, - visam tam reikėjo laiko, ir jo tokiam reikalui nepagailėjome.
Deja, neturiu tiek kantrybės, kad surašyčiau visus įspūdžius iš Rondos! Prisegsiu tiktai vieną kitą stop kadrą.
Man vaizdų tą dieną jau būtų pakakę, bet grįžtant pakeliui dar pasitaikė kalnas, ant kurio maniškiams būtinai reikėjo užsikarti. Kur dingsi - lipau ir aš. Atsivėrė štai tokia panorama.
Buvome šiauriniame Sjera de las Njeves (isp. Sierra de las Nieves - Sniego kalnai) gamtos parko pakraštyje, apžvalgos aikštelėje, ispaniškai vadinamoje Mirador del Guarda Forestal, kas išvertus - miško sargų regykla.
Aštuntoji, gegužės 15 diena
Tokią pat gražiai saulėtą dieną, apie pusę aštuonių ryto, lygiai prieš 50 metų (taip, penkiasdešimt!), gimė vienas iš keliauninkų, mūsų sūnus ir brolis A.
Tai progai reikėjo ypatingo žygio. Sutarėme šiandien palaipioti Andalūzijos kalnų šlaitais. Sutarėme, bet ne visi galėjome, todėl ir vėl išvažiavome keturiese.
Vinguriavome miškais aukštyn ir pasiekėm vietą, kur "ežero skaisčios bangos liūliavo žaliu smaragdu", tik ten abipus kelio spindėjo ne vienas, o du ar trys, ir ne ežerai, o tvenkiniai, kalnų upės tvenkiniai. Jei tos upės ieškotumėm žemėlapyje, būtų nelengva rasti, nebent paieškas pradėtumėm nuo Malagos, kur ši upė įteka į jūrą. Upės vardas andalūzams žinomas, tik aš jo nebuvau girdėjęs - Gvadaljorsė (isp. Guadalhorce).
Palikome mašiną prie ženklo, žyminčio pėsčiųjų maršruto stotelę, ir patraukėme taku per pušyną. Eiti buvo smagu ir lengva lyg per Girulių mišką. Maršruto aprašas internete skelbė, kad trasa net vaikams įveikiama, kuo ji patiko ir man. Tarpais atsipūsdavom vietelėse, nuo kurių verdavosi platesni vaizdai. Į dideles aukštumas nepakilome.
Maršrutas suko ratu, jau leidomės apačion, kur pro pušų šakas spindėjo vienos iš užtvankų vandenys. Takas mus išvedė į atviresnę uolėtą laukymę ir netikėtai pradingo. Nuklydome, pasimetėm? Bet ne, visi ženklai ir prietaisai rodė, kad esame teisingame kelyje. Apsižvalgę žemiau uoloje pastebėjome iškaltus įdubimus, neva laiptelius, kurie kvietė pasiryžti ir ropoti uola žemyn, kur, iš visko sprendžiant, turėjo būti mūsų tako tąsa. Kito kelio nebuvo, nebent apsisukti ir grįžti atgal.
Pirmasis ryžosi A. Jam laimingai nusileidus ir įsitikinus, kad žemiau yra tako tąsa, atėjo mudviejų su dukrele eilė. Nesakau, kad uola buvo labai stati, bet pakankamai nuožulni, jog paslydus beliktų kažkur ten ant užtvankos kranto susirankioti išbyrėjusius kaulelius. Ne, su mažais vaikais nerizikuočiau, braukčiau iš kur atėjęs. O dabar teko, sukaupus drąsos likučius, drebančiomis keturiomis ir dar užpakaliu prisilaikant pamažu rėplioti apačion tais neva laipteliais.
Kad tik batai neslysteltų! Ne, neslystelėjo - šiandien mums sekėsi!
Pagaliau pro brūzgynus pasiekus užtvankos pakrantę ir atsigaivinus jos vandeniu, dar turėjom batų padus nuo ispaniškų dagių vaduoti, tokių kibių, kad vos galėjai nuo pado atplėšti. Tuo mūsų A. jubiliejinis žygis laimingai baigėsi.
Banko išrašas rodo, kad tą dieną dar aplankėme savo miestelio Merkadonos parduotuvę (108.91 eur.). O nuotrauka liudija ir šventinę vakarienę buvus.
Devintoji , gegužės 16 diena
Šią diena visi keliavome į Malagą. Karšta saulė vertė ieškoti pavėsio, o kur tokį rasti? Be abejo, Malagos botanikos sode. Ten ir praleidom keletą valandų, vaikštinėdami, sėdinėdami ir informacines lenteles skaitinėdami.
Kai reikėjo rinktis, kur dar čia nukakus, pagalvojom apie savo vilą, baseiną kieme, paprastą namų valgį ir pasukom atgal, į Alaurin el Grande.
Dešimtoji, gegužės 17 diena
Sūnūs būtinai turėjo bent kartą išsimaudyti ir Viduržemio jūroje, tai paskutinę andalūzišką dieną sukome į pajūrį, į Nerchą (isp. Nerja). Čia yra visko, ko dykinėjančiam žmogui reikia. Bet pradėjome nuo krantinės, kuria pavaikštinėję radome laiptus į vieną iš miestelio pliažų.
Viduržemio jūra, kaip žinome, yra jūrų jūra. Nercha - prie vienos iš tų jūrų, prie Alborano jūros. A. ir G. paplaukiojo joje, paskui krante žvalgėsi dušo jūros druskai nuplauti. Komandos moteriška dalis stebėjo mus iš viršaus, nuo krantinės. Ašen tuo tarpu, pabraidžiojęs Alborano pakraščiais, prisėdau ant paplūdimio žvyro, pasidėjęs kiek toliau batus, ir užsimerkiau, kad bangų mūšą geriau girdėčiau. Netrukus išgirdau, bet ne bangas, o riksmus, pažįstamų balsų riksmus. Išsigandęs dairiausi, kas nutiko? Sūnūs rodė mano pusėn ir šaukė: "Batai, batai!". Tada ir aš pamačiau, kad mano batai, didesnei bangai pagriebus, jau plaukia Alborano jūros platybėmis. Laimei, dar negiliai tebuvo nuplaukę, tai mikliai pašokęs juos pagavau.
Nieko baisaus, būčiau Nerchoje naujus ispaniškus batus nusipirkęs. Čia daug visokių parduotuvėlių, jų šį kartą E. ir M. nieku gyvu nesutiko praleisti. Kol jos ten dairėsi, ir mano batai spėjo pradžiūti.
Orų programuotojai žadėjo ilgai lauktą lietų, dangus jau niaukėsi, gal kiek pakrapnojo. Grįžome į nakvynės vietą.
Vienuoliktoji, gegužės 18 diena
Adios Andalusia! Laiko liko tik nuotraukai, Alaurin el Grande apylinkių paveikslui. Jis nutapytas apie vienuoliktą ryto.
Į Klaipėdą sugrįžę suskaičiavom viščiukus. Visi vienuolikos dienų Andalūzijos malonumai - lėktuvai, automobilis, vilos, išvykos, restoranai - nekainavo nė po menką tūkstantį vienai galvai.
