Trise po Toskaną, neskaitant automobilio

2025.05.07. Pirmoji diena

Kėlėmės naktį, apie antrą, kad iki ketvirtos ryto pasiektume Kauno Karmėlavos oro uostą, iš kur Ryanair lėktuvas po 105 eurus už sėdynę turėjo mus išskraidinti į Italiją, į Toskanos žemę, į Pizos miestą prie Ligūrijos jūros. Mus - tai mane ir mano du sūnus, A. ir G.

Dar tamsoje palikome A. mašiną Karmėlavoje, vieno verslaus žmogaus kieme. Ryto vėsa mus greitai nuginė iki oro uosto pastato. Šeštą jau sėdėjome lėktuve.

Iki Pizos skristi dvi su puse valandos. Ten kita laiko juosta, todėl nutūpus laikrodžiai rodė ne pusę devynių, bet pusę aštuonių. Oras apniukęs, šiek tiek lynojo.

Mūsų autonuomos firma Drivalija (it. Drivalia) - kažkur netoliese, kiek paieškoję, sėdome į autobusiuką, jis nemokamai per porą minučių nuvežė į vietą. Po aštuntos į darbą atėjo mergelė italė, G. pasirašė popierius, gavo mašinos raktelius nuo raudono DR, italų ir kiniečių bendros gamybos automobilio. Jo vienas šonas - apibraižytas, dėl viso pikto nufilmavome mašiną iš visų pusių.

Pradėjome nuo žymiosios Pizos katedros aikštės su pasvirusiu bokštu. Įsilijo, teko išsitraukti lietaus apsiaustus.

Žmonių minios, bet norinčių užlipti į aštuonių aukštų pasvirėlį tebuvo neilga eilutė. Mano nuostabai ir laimei sūnūs bokštan kopti nepanoro - laimei, nes netrukus man vidurius susuko taip, kad vos spėjau grįžti iki mūsų autoaikštelės tualeto. Įsivaizduoju, kas būtų nutikę, gamtai pašaukus bokšto viršuje!

Daugiau lankomų vietų Pizoje nežinojome, vis dar lijo, tai nulėkėme į kitą miestą, į Luką (it. Lucca). Miestas gyventojų skaičiumi kaip koks mūsų rajono centras, bet senoji dalis didžiulė, plotu su Vilniaus senamiesčiu galėtų varžytis, ir viskas čia apjuosta bastioninio tipo įtvirtinimais, panašiais į klaipėdiškį Jono kalnelį, tiktai ilgio ne poros šimtų metrų, kaip pas mus, o gal kokių dešimties kilometrų. Gynybinių pylimų viršus - puiki vieta promenadai, su dideliais medžiais, pėsčiųjų ir dviračių takais, suoliukais. Šiek tiek pasivaikščiojome, iš aukštai pasigrožėjome Lukos senamiesčio gatvelėmis ir smukome į vieną jų.

Perėjome keletą Lukos senųjų aikščių. Dairėmės, kur čia susipažinus su itališka virtuve. Tam vis trukdydavo kokia nors bažnyčia, kurion mes, tik tik pradėję kelionę, jautėme pareigą kyštelėti nosį, ar koks viduramžių bokštas, siūlęs vaizdų nuo savo aukštų kuorų. Bus dar tų bokštų, tariau sau ir likau apačioje prie Lukos šv. Martyno katedros, iš lauko neregėtai puošnios, o sūnūs tuo tarpu įkopė į katedros varpinę.

Po to išsirinkome restoranėlį. Pirmųjų pietų Toskanoje proga susidaužėme taurėmis, vaikai - limonado, aš - vietinio vyno. Gavome kažkokį paplotį užkandai, o antruoju patiekalu užsisakėm makaronų, ko daugiau? Suvalgę juos nei peikėm, nei gyrėm. Kai burbtelėjau, kad Klaipėdoje, Šimkaus gatvėje, esu valgęs skanesnių, vaikai nesiginčijo. Už pietus visiems trims užteko 50 eurų.

Lietus, iki tol tarpais purkštelėdavęs, dabar liovėsi, apsiaustą dar dėl viso pikto turėjau susukęs po pažasčia, bet nebeprireikė.

Vakaro nelaukėme. Turėjome iki sutarto laiko atsirasti mūsų išsinuomotoje kaimo sodyboje. Kelio - daugiau kaip valanda, didesnė dalis išilgai slėnių, bet kažkiek ir kalnais. Toskanos kalnai neaukšti, apie du kilometrai virš jūros lygio, tačiau vis tiek - kalnai, kelias smarkiai vingiuotas. Gerai, kad šalikelės - apaugusios, slepiančios šlaitų aukštį, todėl veiksmą stebinčiajam ant užpakalinės sėdynės buvo drąsiau.

Pavakary pasiekėme kampelį, vadinamą Pjetretu (it. Pietreto), kur nuošaliau kelio, miškelyje už dviejų vartų slėpėsi mūsų išnuomotoji ir pora kitų sodybų. Vieni vartai nerakinami, o nuo antrų gavome raktus, turėjome juos atrakinti ir užrakinti kiekvieną kartą išvažiuodami ir grįždami. Kaimynų sodybos buvo atskirai, iš mūsų kiemo nematomos.

Pirmąjį pavakarį antrieji vartai buvo atidaryti - Marijo mūsų laukė. Marijo - pusamžis italas, sodybos prižiūrėtojas, šiek tiek pramokęs angliškai. Pjetrete jis negyveno, o kur - neklausėme. Susisiekti, jei prireiktų, būtume galėję sms žinutėmis.

Sodyboje - du iš akmenų sumūryti namai, didesnis ir mažesnis. Didesniojo pirmame aukšte - virtuvė ir svetainė, kur prie stalo užkandžiaudavome. Antrame aukšte - du miegamieji, viename įsitaisiau aš, kitame - G. Abu turėjome po vonios kambarį, tiktai manasis buvo pirmame aukšte ir dar su įėjimu ne iš vidaus, o iš lauko. A. teko mažasis namas su miegamuoju ir vonia. Prie to namo buvo pridurta pastogė kepsniams kepti su židiniu ir krūvele pliauskų.

Visa tai septynioms nakvynėms gavome už 542 eurus. Į tą kainą įėjo elektra, vanduo, bet ne dujos. Už dujas turėjom primokėti pabaigoje tiek, kiek skaitiklis prisuks.

Nestigo baldų, visokių rakandų. Hole ant stalo stovėjo Marijo dovana - butelis jo paties gamybos aliejaus. Trūko smulkmenų - muilo, degtukų. Dujinę viryklę užkūrėme žiebtuvėliu, turbūt paliktu kitų nuomininkų. Labiausiai tuose akmens mūruose trūko šilumos. Kodėl Marijo kiek ankstėliau nepasirūpino svečiais, neįjungė šildymo? Pirmasis įspūdis būtų buvęs geresnis. Kai pabandėme patys pagal Marijo instrukcijas pasišildyti, pamatėm, kad karštas vanduo radosi, tačiau kambarių šildymas neveikė. Marijo jau buvo dingęs, tarėme pričiupsią jį kitą dieną, bet oras kasdien gražėjo, ir mes ilgainiui apsipratome. Nakčiai spintose aptikome papildomų antklodžių.

Vakare kiemo židinyje degė ugnis, ant grotelių kepė sultinga mėsa. Jos ir dar daug ko atsivežėme iš artimiausio kaimelio, Rokastrados (it. Roccastrada), itališko tinklo InCoop parduotuvės. Prekės ten (ir kitur, kaip vėliau patyrėme) nepigios, prikrovėme jų vežimėlį be kaupo, o sumokėjome 83 eurus. Gal tik marsala kainavo mažiau, ir jos butelio man užteko trims dienoms.

2025.05.08. Antroji diena

Tą rytą, kaip ir praeitą vakarą, sėdėjau prie stalo apsisiautęs kuo turėjau ir šildžiausi gėrimais.

Pjetrete saulė teka iš už kalnų, pirmiau apšviesdama pro langus matomo slėnio priešingą šlaitą. Ne tik slėnis, abu šlaitai, mūsiškis ir anas, pilni žalumos, apaugę miškais. Kažkur netoliese nuo pat aušros kukavo gegutė.

Vėlesnė nuotrauka, o tą ryta dangus dar buvo debesimis aptrauktas.

Aušo istorinė diena. Visai šalia mūsų, na, gal už poros šimtų kilometrų, rinko ir pavakary išrinko naują popiežių - Leoną XIV. Tačiau mes dėl to niekuo dėti - tą dieną sukome į kitą pusę, į Sjeną (it. Siena) per Montičijaną (it. Monticiano) ir Kjuzdiną (it. Chiusdino).

Montičijanas - senas Toskanos kaimelis ant kalno, namai - vieno, dviejų, trijų aukštų, sumūryti iš vietinio skaldyto akmens, siauros, vingiuotos ir staigios gatvelės, grįstos taip pat akmeninėmis, nulygintomis plokštėmis.

Kokio nors didesnio medžio pamatyti nepavyko nei čia, Montičijane, nei vėliau, kituose panašiuose kaimeliuose, užeidavome tiktai kur ne kur gatvėje prie durų pastatytus vazonus su žydinčiais ar žaliais krūmeliais. Dangus tarpais išgiedrėdavo, saulė įsiplieksdavo, bet akmens sienų pavėsis liko maloniai gaivus.

Kjuzdine - kiek kitaip. Čia nuokalnėje yra apgriuvęs šventojo Galgano vienuolynas, iki jo ėjome keliu, apsodintu aukštų medžių, turbūt kiparisų, eilėmis.

Perėjome tai, kas likę iš vienuolyno, o likę nemažai. Yra ir bažnyčia, tačiau be stogo. Internete rašoma, kad italai noriai tuokiasi šioje bažnyčioje po atviru dangumi.

Atidavę duoklę praeities saugotojams (po 6 eurus), nuo vienuolyno kilome į koplyčios kalną žaliu koridoriumi, viena jo pusė buvo nepermatomi brūzgynai, kita - vynuogynai žaliuojančių kalvų ir kalnų fone.

Pamačiau ir daug žadančią reklaminę rodyklę, kad pakeliui bus vieta, kur galėsiu atsipūsti ir paragauti vietinių vynų, deja, į tą oazę nei kelio, nei takelio neužėjau. Turbūt toji rodyklė buvo vien tam, kad išvargusius piligrimus ant koplyčios kalno užtrauktų.

Koplyčioje saugomas į akmenį įbestas šv. Galgano kalavijas.

Tai - ne šv. Galganas, o šv. Rokas. Su lazda, ne su kalaviju. Ne italas, bet prancūzas. Portretą aptikau vienoje iš Kjuzdino bažnyčių. Nupaveikslavau dėl kražiškių, kad rugpjūtį susirinkę į atlaidus žinotų, kaip jų godojamas šventasis atrodė.

O pakeliui į Sjeną stabtelėjome prie kalnų upelio, prie arkinio akmeninio tilto. Taigi, čia Ponte della Pia! Befotografuojant iš miško išlindo trys toskaniečiai. Iš jų pasisveikinimo spėjau, kad susidūrėm su kažkurios italų populistinės partijos nariais, mūsų laimei, ne pačiais aršiausiais.

A. tuo suabejojo - toks pasisveikinimas tesąs įprastas senųjų romėnų gestas, su šių laikų istorija neturįs nieko bendro.

Kai pasiekėme Sjeną... Kaip tariamas šis vardas? Siena, Sjena ar Sijena? Dvibalsio "ie" italai neturi, jie taria atskirai "i" ir "e", todėl italų Siena - tai ne lietuvių siena. Pasirinkau variantą Sjena, Pjencos (it. Pienza) pavyzdžiu.

Kai pasiekėme Sjeną, ilgai važinėjome pirmyn atgal gatve, pilna abipus pristatytų automobilių, kol atsirado tarpelis mūsų mašinai įsisprausti. Sjena - nemažas universitetinis miestas, provincijos centras, čia minios jaunimo ir iš viso pasaulio prisirinkusių žioplinėtojų. O pažiopsoti yra į ką.

Pagrindinė aikštė Pjaca del Kampo (it. Piazza del Campo) - į vieną pusę žemėjanti, su pakraščiuose pusračiu įtaisytais laiptais. Ant laiptų sėdinėja pulkai žmonių, dairydamiesi aplinkui ar stebėdami, kas vyksta žemiau, aikštės duobėje...

O jau klegesys - lyg kovarnių kolonijoje! Sūnūs panoro įlipti į tos aikštės ir visos Toskanos aukščiausią bokštą, vardu Torė del Mandža (it. Torre del Mangia), aš bevelijau ilgiau pabūti apačioje, Pjaca del Kampo šurmulyje.

Paskui, bevaikštinėjant po senamiestį, pradėjo lyti, teko glaustis prie sienos. Čia pat buvo ledainė, tai neturėdami ką veikti nusipirkom ledų. Po 5 eurus, tačiau skanūs, didelė porcija, gardūs ir jų traškantys vafliniai rageliai. Itališki ledai patiko!

Užsukome į šv. Dominyko bažnyčią, kur už blausaus stiklo laikomos Kotrynos Sjenietės (it. Santa Caterina da Siena) relikvijos. Šventoji Kotryna, XIV a. Europos taikdarė ir Bažnyčios mokytoja, mirė ir palaidota Romoje, bet gimė ir užaugo Sjenoje, todėl jos galva ir nykštys buvo atskirti nuo kūno ir perduoti gimtinei. Užmečiau akį ir tuoj pat nusukau žvilgsnį. Reginys - ne man, nors suprantu, kad baisėtis reikia ne relikvijomis, o savo nuodėmėmis.

Sjenoje matėme visokių vaizdų. Štai, kad ir ši panorama, gaivinanti vaizduotę. Nuotrauka - ne pirktinė, mūsų darbas. Ant kalno - Sjenos katedra (it. Duomo di Siena).

Pavakarieniavom siauroje gatvelėje, o ji su tokiu nuolydžiu, kad vienoje staliuko pusėje užtenka mažų taburečių, kai kitoje reikia ilgakojų krėslų, vienoje pusėje sėdi kone susirietęs, kitoje - beveik tabaluoji ore kojomis.

Būtų smagu, tačiau maistas nuvylė. Gal vaikai ką geriau išsirinko, bet mano lakštiniai su padažu iš mėsos faršo skanūs nebuvo. Tačiau kur dingsi nevalgęs? Vakarienė kainavo maždaug po 20 eurų kiekvienam.

Beje, sąskaitoje tada radome mįslingą mokestį "pane e coperto" (pažodžiui išvertus - duona ir įrankiai). Palaikėme tai arbatpinigiais, ir padavėjai papildomai nė kiek nepalikom. Taip darėm ir vėliau, bet ar teisingai? Internetas šį priedą, maždaug po eurą nuo burnos, vadina aptarnavimo mokesčiu, ne arbatpinigiais.

Sjenoje nustebino išradimas, skirtas vyrams, kai reikalas vidury miesto lengvai prispiria - tokia pusiau atvira būdelė gatvėje už namo kampo.

Namo grįžus, rytinė gegutė tebekukavo. Dar nežinojom, kad taip ji kukuos kiekvieną rytą ir vakarą. Kiek metų mums prikukavo Pjetreto gegutė? Visą amžinybę.

2025.05.09. Trečioji diena

Vakar dieną keliavome šiauriau, link Sjenos, o šiandien pasukome į rytus - pro Montalčiną link Pjencos.

Montalčinas (it. Montalcino) - tai ne vakarykštis Montičijanas, nors taip pat ant kalno. Tai kitas ir kitoks miestelis, kiek didesnis, su aukšta mūro siena aptverta senąja dalimi ir su pilimi kalno viršūnėje. Ant to kalno dar reikėjo užlipti, nes mašiną palikome pakalnėje.

Mūsiškis DR - raudonas, vienintelis toks. O miestelis kairėje - Montalčino naujoji dalis. Senasis Montalčinas - už fotografo nugaros.

Po pilies kiemą vaikščiojome laisvai, o ant sienų užsikarti reikėjo bilieto. Kasa - vyninėje, vyninė - pilies didžiausio bokšto pirmame aukšte. Pilies sienos mano vaikų kažkodėl nesudomino, tai šūktelėjau jiems, kad palauktų.

Ramiai praėjau pro lentynas su buteliais, taigi, ir pro raudonąjį Brunello di Montalcino. Tiesą sakant, apie jį sužinojau tik po kelionės, rašydamas šį tekstą. Įdomu, kiek pačiame Montalčine kainavo toks vynas? Lietuvoje jo, gal ne paties geriausio, turi Vynoteka po 45 eurus už butelį.

Pakilęs senais bokšto laiptais ant pilies sienų, apsukau jomis ratą, apžvelgiau keturkampį pilies kiemą ir senamiestį iš viršaus bei Val d'Orčios slėnio tolumas aplinkui.

Mojau savo sūnums, kantriai laukiantiems manęs apačioje, kad ir jie čia užsiropštų, bet nepatikėjo, kad pilies kuorai jų pastangų verti.

Pakeliui į Pjencą apturėjome nuotykį. Diena išgražėjo, panorom kiek prasieiti žaliais Toskanos laukais. Sustojom prie įvažos į lauko keliuką. Oras jau kaito, persirengiau vėsiau - šortai, sandalai. Keliuku tuojau pasiekėme apžvalgos aikštelę, įkvėpėme toskaniško peizažo, o grįždami užsimanėm naujų kelių ir pasukom apsėto lauko takeliu į šoną žemyn. Nemesk kelio dėl takelio! Žemiau pasirodė besąs želmenų pridengtas molynas, nuo lietaus dar neišdžiūvęs, šlapias ir klampus. Kiti būtų iškart apsisukę, bet ne mes, lietuviai! Užsispyrę klampojome toliau, kai pagaliau pasiekėm kietesnę dirvą, batai buvo storai aplipę moliu. Krapštėm tą molį kuo radom, bet be vandens buvo neįmanoma juo atsikratyti, o vandens ten nebuvo...

Kas čia toks su dar švariais sandalais Toskanos kalvų fone?

Pjencos pakraštyje radę aikštelę mašinai, o joje per nemenkus vargus sau vietą, apsilankėme aikštelės nemokamame tualete. Paprastai tokios smulkmenos kelionių ataskaitose nėra skelbiamos, bet padarysiu išimtį. Tualetas buvo neseniai sutvarkytas, išplautas, kvepiantis švara. Buvo nejauku su molinais batais trypti jo grindis, tai mudu su G., kol niekas netrukdė, paskubėjome savo apavą išsiplauti. Toskanos molis turėjo tirpte ištirpti vandens srovėje, tačiau jis netirpo! Mūsų atneštas molis kaupėsi kriauklėse ir net ant grindų! Labai greitai pavyzdingos švaros Pjencos tualetas priminė Klaipėdą po 1457 metų žemaičių antpuolio.

Kai vakarop, jau grįžtant, A. užsuko į tą pačią vietikę, jis sakė tiek priteršto tualeto seniai nematęs! Manding, vietinė Pjencos spauda turėjo tai aprašyti, galbūt, įvykį svarstė ir miesto Taryba. Tačiau su karštais debatais Italijos parlamente apie turistų skaičiaus ribojimą mūsų vizito nereikėtų sieti.

O šiaip, Pjenca yra toks pat mielas miestelis ant kalno, kaip ir kiti jau matytieji, nors ir skiriasi kai kuo - čia šiuolaikinius serijalų maldininkus sutraukia viena kalno pašlaitė. Nuo jos žemyn laukais vingiuoja kelias, pro kur ne kur stoviniuojančius kiparisus tįstantis į sodybą su dideliu namu - tai garsusis Gladiatoriaus kelias. Garsus daugeliui, bet ne man - turbūt šio filmo nesu matęs. Tačiau vaizdas gražus, ne veltui pašlaitėje suminta daug takų takelių.

Kadras iš filmo "Gladiatorius".

Mes trise čia atėjome ne tik apsižvalgyti. Norėjome bent kiek pabūti tuose akį traukiančiuose Toskanos slėnių laukuose. Nukulniavome iki pat gladiatoriaus sodybos, bet į ją nepatekome - vartai su užrašu "Private" buvo užkelti. Nusukom dar žemiau, kur matėm kitą kelią grįžti į Pjencą. Negalėčiau pasakyti, kad tas grįžimas buvo lengvas ir smagus. Nusileidę į pačią apačią, paskui kilome ilgai ir sunkiai, saulė kepino, vanduo buteliuke seko... Sūnūs kartas nuo karto turėdavo gręžiotis atgal į savo simuliantą tėvą. 

Miestelyje daug nesirinkdami užsukom į piceriją tikros itališkos picos paskanauti. Bet nusivylėme, tiek picų pasirinkimas, tiek jų skonis pasirodė besąs skurdus. Klaipėdoje picos skanesnės ir šiek tiek pigesnės. Pjencoje trise sumokėjome 49 eurus. Ta kaina apėmė ir gėrimus, man - vietinio balto vyno taurė, A. - vanduo, G. - bokalas alaus (po alaus jis mašinos nebevairuodavo).

Grįžę užsikūrėm kiemo židinį. Jau buvo vėlu, naktis aplinkui, tik mes kėlėme žiežirbas, kepsnius ant ugnies vartydami.

2025.05.10. Ketvirtoji diena

Mūsų kryptis - Toskanos pietūs, Groseto provincija.

Trumpam užsukome į Arčidosą (it. Arcidosso), pakilom laiptais į vieną kalvą vaizdų apžvelgti, bet čia neužsibuvom.

San Martine (it. San Martino sul Fiora) užtrukom per mane. Gatvėje pamačiau prekiaujant braškėmis. Gal tikros, kaimiškos, šįryt skintos? Vaikams teko seno tėvo kaprizams paklusti. Braškės kaip braškės, gal ir ne šio ryto, užkandome jų ramiame skverelyje plataus ir žalio Fjoros upės slėnio fone.

Toskanietiškas kraštovaizdis. Fjoros slėnis iš San Martino žvelgiant.

Po šio reikaliuko - archeologinis parkas "Tufo miestas" (it. Citta del Tufo) nuošalaus Sovanos (it. Sovana) kaimelio apylinkėse, kalnuose, kur etruskai laidodavo savo mirusiuosius.

Etruskai - tauta, gyvenusi šiaurės vakarų Italijoje nuo seniau negu lotynai. Jų kalba tiek skyrėsi nuo lotynų, kad etruskų rašto paminklai iki šiol beveik nesuprantami - jų raštas iššifruotas, perskaitomas, bet prasmė lieka nelabai aiški. Jų nekropolis kasinėjamas jau antrą šimtmetį, rasta daug palaidojimų, tačiau nauji radiniai archeologams tik užmina naujų mįslių.

Ir mes, tirdami tuos dalykus, landžiojom po kalnų šlaituose išskobtas olas, matėm ertmes su daugybe nišų kaip dabartiniuose kolumbariumuose, slankiojom klaidžiais urvais su pasieniuose iškaltais gultais. Kur nišos, ten gultų nėra, kur gultai, nėra nišų. Turbūt, tose nišose saugodavo urnas su pelenais, o ant gultų laikydavo nesudegintus palaikus...

Gal būtume kiek geriau perpratę etruskų laidojimo papročius, tačiau nespėjome. Man visa tai įkyrėjo, ir, eilinį tarpeklį apžiūrėti palikęs sūnums, pats kaip Radauskas įsitaisiau platano pavėsyje, klausydamasis sraunaus upelio čiurlenimo:

Aš gėriau putojantį pieną,
Aš valgiau nežemišką duoną,
Žiūrėjau į žėrinčią dieną,
Į žydinčią gėlę raudoną.

Ne, pieno ir duonos neturėjau, o visa kita - kaip poeto parašyta.

Čia pasirodė G., šiek tiek sunerimęs ar išsigandęs. Ėjęs tarpekliu įkandin brolio ir vos ant gyvatės neužmynęs.

Parodė man ją nufilmuotą - didelė, riebi, raina gražuolė, panaši į mūsų angį! Tarpeklis ten susiaurėjęs tiek, kad tekę einant beveik į šlaitus remtis, o tako viduriu tekantis upelis nepalikęs vietos kojai pastatyti. Jei ten dar ir nuodingi šliužai šliaužioja, tai gero nelauk! G. šūktelėjęs broliui, kad saugotųsi gyvačių, ir dūmęs atgal.

Etruskų kapų sargė. Stop kadras.

Telefonu A. neatsiliepė, nebuvo ryšio. Laukėme jo vis labiau nerimaudami. G. ryžosi vėl lįsti į tą gyvačių tarpeklį, laimei, ten beeidamas pagaliau susirišo su pradingusiu broliu. Pasirodo, A. išgirdęs perspėjimą dėl gyvačių ir taręs geriau eiti pirmyn, negu grįžti pro tas nelabąsias. Jis išlindęs iš tarpeklio į laukus ir dabar kažkokiais vynuogynais, avių ganyklomis skubąs link kelio į Sovaną.

Nežinau, kaip pėstieji patenka į Sovaną, bet mudu su G. ten į kalną užvažiavome tuneliu. Beskubėdami sūnaus ir brolio paklydėlio, Sovanoje įlindome į tiek ankštą gatvelę, kad mašinos šonu brūkštelėjome į kažkokį krūmą, turbūt alyvą, kuri ten žydėjo taip pat gražiai, kaip ir Lietuvoje.

Iš Sovanos grįžome į "Tufo miestą", nes dar nematėm parko dalies, paruoštos patogesniam lankymui. Ten buvo kasa su bilietais po 7 eurus, kuriuos palikti už visus patirtus nutikimus nė kiek nebuvo gaila.

Etruskų mirusiųjų mieste užtrukome iki vėlyvos popietės.

Pietavome Mančijane (it. Manciano), gatvėje prie judrios sankryžos. Matėm aukštėliau romantiškus seno miestelio mūrus, bet jiems nebeturėjome laiko.

Užsisakiau sriubos ir prie jos už atskirą kainą siūlomos duonos ir sūrio. Atnešė puodelį su maltu sūriu, o duonos nesulaukiau. Vaikai spėjo, kad jos gal patrupino į sriubą? Tikrai, ten plūduriavę tokie kaip spirgai skoniu priminė duoną. O pati sriuba buvo tirštai primaišyta kažkokių lapinių daržovių. Kaip bebuvę, sriuba - skani ir soti.

Tipiškas sriubos valgytojas Mančijane.

Sūnūs kramtė kažką konkretesnio. Užsigėrėme kas vandeniu, alumi, o vienas nenaudėlis - vynu. Kainavo visiems trims 40 su trupučiu eurų.

Ten pat, Mančijane, užsukome apsipirkti. Nujautėme, kad šiandien užtruksim, galim Rokastradoje parduotuvę rasti jau uždarytą.

Buvome netoli jūros, tai suktelėjome prie jos. Porto Santo Stefanas (it. Porto Santo Stefano) suintrigavo savo padėtimi, jis - saloje, pylimu sujungtoje su žemynu. Žemėlapis rodė ir daugiau tokių šios salos jungčių. Pylimas jūroje ne tik ilgas, bet ir platus, jame užteko vietos ne tik autostradai, bet ir sodyboms. Pačiame Porto Santo Stefane nieko nenuveikėm, tik pauostėm miesto oro ir pavaikštinėjome krantine.

Kadangi jūra, Tirėnų jūra, čia yra vakarų pusėje, tai saulė kaip ir pas mus leidosi į vandenį. O priešingoje pusėje ne tik krantinė, bet ir šlaitu kylantis miestas, uolos virš jo jau traukėsi į šešėlį. Mums reikėjo paskubėti.

Kelias gal ir netolimas, bet tik dalis jo ėjo patogia autostrada. Išsukę iš jos, kalnuose važiavome visiškoje tamsoje. Kiek mašinos žibintai apšvietė, tiek ir tematėme. Šviesą atspindinčių pakelės stulpelių nebuvo. Posūkių rodykles matėme, bet ne pačius posūkius. Judėjome beveik apgraibomis. A. vairavo tylėdamas, susikaupęs, stengdamasis kaip katinas nors šį tą priekyje įžiūrėti. Todėl kelio nėsyk nepametėm.

Po to karto nuo naktinių blūdijimų kalnų keliais atsižegnojome.

2025.05.11. Penktoji diena

Tą rytą iš namų ruošėmės neskubėdami. Vėl pasukome link Sjenos, pralėkėme pro pat ją nesustodami, o pirmąją dienos stotelę, Monteridžijonę (it. Monteriggione), pasiekėme jau apie vidurdienį. Miestelis, kaip rodo jo vardas, ant kalno, kur kadaise sjeniečiai pastatė tvirtovę, gynusią juos nuo florentiečių. Ilga tvirtovės siena su keturiolika bokštų dabar juosia senąją miestelio dalį.

Tie bokštai dar Dantei padarė įspūdį, juos jis paminėjo savo nemirtingoje "Dieviškoje komedijoje" ("Pragaras", XXXI giesmė, vertė Aleksys Churginas):

Kaip Monteridžijonės pilyje
Kuorai sargyboje aplinkui stovi,
Tarytum vainiku apsupę ją...

Mes užlipome ant senosios sienos, apsižvalgėme, paskui dar užsukome į pilies muziejų (bilietas - 5 eurai), kur sūnūs pasimatavo šarvus, pakilojo ginklus, papozavo su jais fotografui. Prisipažinsiu, kad ir aš ėmiau į rankas arbaletą, tačiau tai buvo legalu, nes eksponatus Monteridžijonės muziejuje čiupinėti leidžiama

Sutarėme, kad būtų pats laikas šiek tiek užkąsti. Užkliuvome už mažos užeigėlės, kurios kiemelyje tetilpo gal keturi staliukai. Kiemelis buvo jaukus, bet valgis pasirodė besąs turbūt prasčiausias per visą mūsų kelionę. Užsisakėme po sumuštinį su kumpiu ir sūriu, įsivaizduodami, kad jie bus sultingi ir karšti. Deja, gavome juos šaltus ir sprangius. Aiškinomės, gal kažkas tiesiog pamiršo mums juos pašildyti - ne, pasirodo, kad taip ir turėjo būti, lankytojai čia šeriami šaltu maistu. Išgraibiau iš sumuštinio vidurio šį bei tą, bet didžioji jo dalis nukeliavo į šiukšlių dėžę. Mano vargšą skrandį dar kramtant apėmė konvulsijos, nuo jų tik A. vanduo išgelbėjo.

Tuos sumuštinius italai vadina paniniais ir Monteridžijonėje pardavinėja po 6 eurus už vieną.

Kita dienos stotelė buvo San Džiminjanas (it. San Gimignano), panašaus į Monteridžijonę dydžio, ir taip pat ant kalno viršaus. Miestelis garsus daug kuo. Internete rašoma, kad jame nėra nė vieno naujo pastato, nauja statyba čia valstybės ir UNESCO netoleruojama. Gal ir taip - nors ir matėm miestelio pakrašty statybinį kraną, bet kas žino, ką jis ten veikė?

San Džiminjane - neva skaniausi Toskanoje ar Italijoje ledai. Tuo mus bandė įtikinti prie ledainių išsirikiavusios ilgiausios turistų eilės, bet nė mintis nekilo stoti į tokios eilės galą, kad ir kaip gundė Sjenos ledų prisiminimas.

Ir dar San Džiminjanas ypatingas tuo, kad jį puošia daugybė bokštų. Kadaise kiekvienas garbingas ir išgalintis miestelio pilietis stengėsi pasistatyti ne tik namus, bet ir nuosavą kuo aukštesnį bokštą. Rašoma, kad bokštų čia buvę 72, ne mažiau.

Į aukščiausią bokštą, vadinamą Didžiuoju (it. Torre Grossa) miesto centrinėje Katedros aikštėje (it. Plazza Duomo) sūnūs užlipo be manęs.

Ne pinigų (10 eurų) pritrūkau, bet noro. Nuo kasų grįžau į aikštę pasėdėti ant laiptų. Aikštės tolimesniame kampe senyvas aktorius, apsirėdęs kaip Dantė iš jo žinomo portreto - su berete ir raudona mantija - griausmingu balsu kažką itališkai deklamavo. Ne, ne kažką - aišku, kad Dantę, jo "Dieviškąją komediją"! Skaitė iš atminties po skyrių, jį pabaigęs, teatrališkai lankstėsi, kilojo rankas plačiose rankovėse, skatindamas klausytojus energingiau ploti, ir plojimų netrūko. Tada minutėlę pailsėjęs kampo gilumoje, vėl išeidavo į priekį poemos kito skyriaus skaityti.

Gyvenimo nuėjęs pusę kelio,
Aš atsidūriau miško tankmėje,
Pametęs tiesų pėdsaką takelio.

Šitas visiems žinomas pirmąsias "Pragaro" eilutes impozantiškasis aktorius jau turėjo būti perskaitęs vaidinimo pradžioje. Galėjau jas pritaikyti ir sau:

Gyvenimo beveik nuėjęs kelią,
Aš atsidūriau San Džiminjane
Ir sėdžiu ant laiptelių tarp italų...

San Džiminjane mažame gatvės turgelyje pirkome duonos ir medaus. Duoną paskui valgėme nelabai girdami. O apie medų rytinei kavai pasaldinti jau senokai galvojau. Užtikęs čia juo prekiaujant gatvėje, daug negalvodamas paprašiau pirmojo iš kelių buvusių sąraše - akacijų medaus. Pataikiau! Skanesnio būti negalėtų! Švelnutis, kvapnutis - dieviška ambrozija, ne medus!

Grįždami į savo buveinę, pusiaukelėje tarp San Džiminjano ir Sjenos sustojome mieste, italų pavadintame Colle di Val d' Elsa. Jo vardas reiškia „Elzos slėnio kalva“, Elza - pro miestą tekanti upė, Arno intakas, o Arnas - viena žymiausių Italijos upių, kurios plačius vandenis dar pamatysime Florencijoje.

Į patį miestą nosies nekišome. Nusileidome į ūksmingą Elzos slėnį, į patiltę, nuo kur gal pusvalandį ėjome prieš srovę smagiu paupio taku. Tačiau jis ne šiaip sau takas, jį jau nuo IX amžiaus, jei ne seniau, mina piligrimų kojos. Jis yra Via Francigena maldininkų kelio dalis, o visas kelias eina per Europą nuo Romos iki Kenterberio pietryčių Anglijoje.

Vieną kartą kirtome upę iš akmenų suridenta perkėla, laikydamiesi už abipus įtemptų virvių, ir nė kojų nesušlapome.

Kitą kartą tilteliu grįžome į savo krantą. Didelių medžių šešėlyje matėme žalią kaip kalnų ežero vandenį, klausėmės jį šniokščiant per uolų slenkstį. Gal ir vardą turėjo tasai slenkstis, bet dabar nebežinau kokį. Jau tie šiuolaikiniai žemėlapiai - upės dorai negali pažymėti! Piešia melsvas linijas melsvame fone - įžiūrėk, kad gudrus!

Nužingsniavome du ar tris kilometrus, tako pabaigos nepriėjome, tik tuopų pūkais užklotą paupį. Užteks, metas sukti atgal, kad namus pasiektume su šviesa. Dar šiek tiek apsipirkome vietiniame prekybos centre. Ką ten išsirinkom už 35 eurus? Nuotraukose matau alų, ilgas plonas dešreles, čirškinamas ant grotelių...

2025.05.12. Šeštoji diena

Florencijai skyrėme visą šeštąją kelionės dieną. Ji nuo mūsų buvo į šiaurę, kaip ir Sjena, tik dvigubai toliau.

Pasiekę Florenciją, mašiną palikome požeminiame garaže. Jo tualeto durys nė per tris bandymus mums neatsivėrė, nors, kaip vėliau paaiškėjo, kiekvieną kartą iš kortelės ištraukdavo po eurą. Laimei, didelės skubos nejautėme.

Florencijos gatvelėmis netrukome pasiekti įžymiąsias vietas, pirmiausia - Švento Kryžiaus baziliką (it. Basilica di Santa Croce), nekropolį, kur palaidotųjų vardai kone visiems žinomi - nuo Mikelandželo, Galilėjaus iki mūsų tėvynainio Mykolo Kleopo Oginskio.

Smagus yra jausmas iš siauros senamiesčio gatvelės staiga išnerti priešais tokią didybę!

Tarp skruzdėliukų - ir du lietuvaičiai, bet nesakysiu, kurie.

Paaukojęs 10 eurų, bazilikos viduje gali stabtelti prie kiekvieno palaidojimo ir sukalbėti amžiną atilsį. Na, stabtelti prie kiekvieno vargu ar kas tesėtų, jų ten nežinau kiek, bet daug. Kapai sienose su įvairaus puošnumo antkapiais, kapai po kojomis su atminimo lentomis, jų vienos - apjuostos, kitos - mindomos...

Prie šios šešėlių karalystės prisiglaudęs, už atvirų bazilikos durų švietė pranciškonų vienuolyno kiemas. Užsukome ir ten kiemo rožių aromatu atsigaivinti..

Išėjome į Sinjorijos aikštę (it. Piazza della Signoria), Florencijos respublikos širdį. Florencijos respublika gyvavo nuo žilos senovės, kol, prarijusi kitą mielą respubliką, mūsų gerą pažįstamą Sjeną, pavirto Toskanos hercogyste, beje tais pačiais 1569 metais, kai Lenkijos karalystė, prarijusi Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, virto Abiejų Tautų Respublika (Rzeczpospolita).

Sinjorijos aikštės Florencijoje kuklioji pusė. Kita, puošnesnioji - už fotografo nugaros.

Nuotraukos kairėje - garsiųjų Senųjų arba Vekjo rūmų (it. Palazzo Vecchio) kampas. Tie rūmai tiek jau fotografuoti, kad visiems nusibodę ir juos dar kartą rodyti nematau prasmės. Nors... tiek to, jei jau G. čia pasidarė asmenukę, tai pridėsiu ir aš vaizdelį su šia Florencijos puošmena.

Ten pat mudu su G. užsukom į ledainę, čia eilių nebuvo. Truputį apsirikome, nepasiklausę kainos. Nuo kortelės mums nubraukė po 10 eurų už porciją, taigi, antra tiek, kiek Sjenoje. Ledams tai gardumo nepridėjo.

Sūnūs pasiskaitė telefonuose ir nusitempė mane į Bobolio sodus (kirčiuoti pirmą skiemenį, it. Giardino Boboli). Sodai įkurti Pičių rūmų (it. Palazzo Pitti) pašonėje. O tie rūmai - pagrindinė rezidencija galingųjų Florencijos valdovų Medičių, tų, kurie kaltinami išpjovę senuosius Pičius. Ten dabar Palatino galerija su Rafaelio ir kitų dailės korifėjų darbais. Į ją nė nebandėm užeiti - tai ne valandos reikalas.

Bobolio sodai mokami. Kaip jau įpratau Italijoje, kasose niekas man, europiečiui ir valstybinės socialinio draudimo pensijos laureatui, nesiūlydavo jokios nuolaidos, o jei tokia kartais būdavo numatyta taisyklėse, kukliai ją nutylėdavo. Taigi, ekskursija į sodus man kainavo tiek pat, kiek visiems - 10 eurų.

Bobolio sodai - didelis parkas su keliais fontanais ir daugybe skulptūrų. Yra kur paslampinėti ir palaipioti - sodai įkurti ant Bobolio kalvos šlaito. Yra kelios vietos turistams Florencijos miestą iš aukštėliau nupaveiksluoti.

Vaizdelis kaip iš atviruko, bet yra tikras vieno iš mūsų trijulės darbas.

Vis tiktai Bobolio sodų lyginti su Birutės parku Palangoje nenorėčiau. Man mūsiškis yra jaukesnis.

Prie mašinos grįžome per Vekjo tiltą (it. Ponte Vecchio), seniausią Europoje akmeninį arkinį tiltą. Pakeliui kanolių krautuvėlėje (it. cannoli - vamzdeliai) nusipirkom tų saldėsių po 3,5 euro, o suvalgėm juos Arno upės krantinėje, po Vazario koridoriaus skliautais. Tasai kilometrinis koridorius jungia Pičių rūmus su Uficių galerija ir yra pasaulinių šedevrų ekspozicijos pradžia... "Ką, buvote Florencijos širdyje, ėdėte po Leonardo da Vinčio paveikslais ir neradot jiems nė valandėlės?" Buvom, ėdėm ir neradom, nes "neaprėpiamo neaprėpsi", o ir vakaras jau lipo ant nosies. Tiek laiko, kiek paveikslai verti (dienos, savaitės, mėnesio?), nė mažos dalies neturėjom.

G. dar pabandė surasti kokių lauktuvių, itališkų saldainiukų ar ko nors tokio. Jis pasuko šurmuliuojančiomis gatvelėmis, o mudu su A. neskubėdami parėjome tiesiai iki požeminio parkingo. Laukdami viršuje ant suoliuko, matėm vagies gaudynes.

Kas vyksta, supratom ne iš karto. Keletas žmonių įbėgo į požemį, pirmasis - jau žilstelėjęs vyras su krepšiu ant peties.- matyt, ir buvo tas gaudomas vagis. Iš paskos atbėgo nukentėjusi moteris, prie gaudančiųjų prisijungė pora vaikinų su motoroleriais, jie suko ratus aplink visas parkingo landas. Mudu su A. matėm iš vienos landos ramiai išeinantį vyrą, panašų į matytą bėglį, bet be krepšio. Jis liko sukiotis aplinkui. Sumąstėme, kad vagis bus krepšį švystelėjęs garaže po kuria nors mašina, ir dabar laukė progos grįžti laimikio. Nukentėjusi moteris taip pat jį pamatė, gatvėje su pagalbininkais sustabdė, bet, atrodo, nieko pas jį nerado ir paleido.

Po kelių minučių privažiavo policijos ekipažų su automobiliais ir motociklais, pasirodė ir kažkoks aukštesnio rango policijos pareigūnas, šnektelėjo su liudininkais italais. Pažvelgė ir mūsų pusėn, bet klausinėti nebandė. Čia sugrįžo G., ir mes nusileidome žemyn prie savo mašinos.

2025.05.13. Septintoji diena

Buvome sumokėję už septynias nakvynes čia, Pjetrete, tačiau nebenorėjome paskutinę naktį keltis ir tamsoje iki autostrados važiuoti kalnų keliais. Susitaikėme su papildomoms išlaidoms už nakvynę kur nors arčiau Pizos aerouosto.

Marijo mūsų išleisti negalėjo, atsiuntė žmogų, kalbantį tik itališkai. Telefonui vertėjaujant, susikalbėti pavyko. Pasiuntinį domino tik dujų skaitiklio rodmenys. Minėjau, kad už dujas, kitaip nei už elektrą ar vandenį, turėjome mokėti papildomai. Jei neklystu, už jas davėme dvidešimt eurų grynais.

Sudieu, Pjetretai ir mūsų gegute! Gyvenome čia ramiai ir gražiai, gal tik kiek per vėsiai.

Paskutinei nakčiai išsinuomavome kambarį netoli Livorno uosto, nuo kurio Pizos aeroustas pasiekiamas maždaug per pusvalandį.

Pralėkėme pro Rokastradą. Beveik kasdien pravažiuodavom jos gatvėmis, buvom čia InCoop parduotuvėje, bet pėsčiomis po Rokastradą taip ir neteko pavaikštinėti. Neišbandėme nė baro, Marijo rekomenduoto.

Važiavome pajūriu neskubėdami, turėjome tam visą dieną. Išlipome pasimankštinti jau Livorno provincijoje, Populonijoje (it. Populonia). Tai - senas etruskų miestas, bet mus šįkart sudomino pakrantės tvirtovė, pastatyta viduramžiais, taigi, ne etruskų, ir net ne romėnų. Aplankyti tvirtovę kainavo tik po 3 eurus nuo galvos.

Užsikorėme ant tvirtovės sienų, užlipome į jos centrinį bokštą. Mane pralinksmino tame bokšte įtaisyti neregėtos konstrukcijos laiptai - kiekvienai kojai atskiri, kaire žengi vienais, dešine kitais, o pakopų aukštis skiriasi per žingsnį. Taigi, pastovėti ant laiptų abiem kojom nelabai išeitų.

Populonija yra pusiasalyje, kuris skiria dvi Viduržemio jūros dalis, Tirėnų jūrą (piečiau) ir Ligūrijos jūrą (šiauriau). Mums į veidą pūtė jau Ligūrijos jūros vėjai. Gaila, kad nuo tvirtovės bokšto įdėmiau neįsižiūrėjom į pietvakarius, gal būtume pamatę ten salą. Nežinojom (aš nežinojau), kad visai netoli, vos už 10 km, yra garsioji Elbos sala! Taip, toji pati, kur devynis mėnesius pirmoje savo tremtyje išbuvo Napoleonas. Štai, kokioje vietoje buvome atsidūrę!

Kita stotelė - Baratis (it. Baratti), kaimelis ant jūros kranto. Vaikams rūpėjo išsimaudyti, susiradom takelį link vandens. Dar ne sezonas, tik vienas kitas žmogelis gulinėjo akmenuotoje pakrantėje, į jūrą niekas nebrido. Ne, vieta mums netiko.

Tada patraukėm pėsčiomis į pajūrio giraitę, kur yra keletas išskirtinių pastatų, žinomų kiekvienam architektui. Garsiausias jų suprojektuotas Vitorijo Džiordžinio (Vittorio Giorgini), toskaniečio iš Florencijos - taip vadinamas Saldarinio namas (it. Casa Saldarini), pirmasis pasaulyje lanksčios formos statinys iš metalinio tinklo ir cemento. Šį darbą architekto kolegos ilgokai ignoravo. Dabar Saldarinio namo nuotraukos yra kiekvienoje enciklopedijoje.

Ne per toliausiai ten stovi to paties architekto projektuota vila, kurią jis iš medžio pasistatė sau. Vila žinoma Ezagono namo vardu (it. Casa Esagono). Po ja (patys matot, kad po ja) trumpam prisėdom.

Vilos visos angos buvo uždangstytos. Gal gegužį dar per anksti joje poilsiauti? Garsusis architektas čia nesirodo nuo 2010 metų, kai išsikraustė į kitą, teisingesnį, pasaulį.

Ir barai, kiek jų matėm pakeliui, dar buvo uždarinėti. Pagaliau pasitaikė greito maisto namelis su medžių paunksmėje ant pievos sustatytais stalais. Čia ir užkandom. Karšti sumuštiniai su žuvimi buvo skanūs. O mano espresso kava, kaip ir visur Toskanoje, ne tik gardi, bet ir nebrangi. Visa iškyla tame žaliame kampelyje mums kainavo 31 eurą.

Jau beveik prie Livorno sūnūs užsispyrėliai vis tiktai išsimaudė sūrioje jūroje. Žemėlapyje rado pažymėtą pliažiuką, o privažiavę - pakelės kišenę automobiliui.

Ten žemiau - geležinkelis su tuneliu, o dar žemiau - pliažiukas.

Palikę mane pasnausti mašinoje, patys leidosi stačiu taku prie vandens. Iš jų vėlesnio pasakojimo supratau, kad tarpais takas dingdavo ir reikėdavo slysti uola žemyn ant užpakalio. Gerai, kad likau mašinoje. Tačiau vaikai maudynėmis liko patenkinti.

Pavakary internetinė kelrodė nuvedė mus į namą kalvose prie Livorno, kur buvome užsisakę paskutinę nakvynę (65 eurai). Užmetę akį į savo kambarį, negaišdami išlėkėme miestan. Per visą kelionę dar nebuvome ragavę itališko šviežios žuvies kepsnio. Livorno - pajūrio miesto ir uosto - baruose šitokio valgio turėjo netrūkti.

Susiradome žuvies restoraną vardu Cantina Senese. Ne ant jūros kranto, bet nieko, tiko ir toks.

Pavalgėm - Baltijos menkę aš iškepu skaniau, bet susivalgė ir itališka žuvis, turėjusi būti kepta orkaitėje, nors gavom ją panašesnę į garuose virtą. Prie žuvies daržovių pabarstė, bet apie ryžius ar bulves neišgirdom nė užuominos.

Mano su G. patiekalo kaina priklausė nuo žuvies svorio. Kilogramas - 70 eurų, mudviejų žuvytės kartu sudėjus svėrė 500 gramų, taigi, už abi - 35 eurai. A. išsirinko patiekalą iš džiovintos menkės (it. baccala) - 12 eurų. Ir desertui susigundėme paragauti saldėsio, vadinamo tiramisu. Tą vakarą jo neišpeikėm. Iš viso už vakarienę - 74 eurai.

Livorno krantinėje palydėjome saulę.

Į nakvynės vietą grįžome jau juodai sutemus. Miegot, miegot!

2025.05.14. Aštuntoji, paskutinė diena

Naktis buvo nerami - nauja vieta, rūpestis anksti keltis. O, be to, tik atsigulus, kažkas lauke ėmė garsiai kiauksėti. Nesupratom, kas per garsas ten buvo - signalizacija ar koks gyvis? Kiauksėjo mūsų mašinos pusėje, bet jos žibintai nemirksėjo. Kiauksėjo be perstojo, iki paryčių.

Pizoje, autonuomos aikštėje, šeštą ryto mūsų niekas nelaukė, mašinos neapžiūrėjo. Firmelė Drivalija dar miegojo. Raktelius palikome jiems skirtoje dėžutėje.

Mašinos nuoma visai kelionei kainavo 130 eurų, kuras, gal 10 centų brangesnis, negu Lietuvoje - 270 eurų, mokami keliai - apie 23 eurus, parkingai - apie 63 eurus. Tokios tatai buvo Toskanoje išlaidos transportui.

Beje, kelios dienos po kelionės iš Drivalijos G. gavo sąskaitą, kad nuo jo kortelės nuskaičiuota dar beveik 190 eurų už nuomoto automobilio naujus įbrėžimus. Taip, Sovanoje turėjome incidentą su alyvų krūmu, bet žalą pagrindžiančios nuotraukos buvo, švelniai tariant, nerimtos. Rausvas debesėlis su pora baltų taškelių - kas tai per vaizdas? Nesuprasi, automobilis tai ar ne, jei automobilis, tai mūsų nuomotas ar ne mūsų, jei mūsiškis, tai kuri jo vieta nukentėjusi ir ar tai nauji defektai? Juk automobilį gavom apibraižytą, turim tai įrodančius vaizdus.

El. paštu G. išdėstė savo abejones ir prašė tikslesnių įrodymų - Drivalija lyg nesupratusi dar kartą atsiuntė tas pačias nuotraukas. Italų pretenzijos darėsi panašios į aferistų šantažą. Teko skųstis bankui, "bukingui"... Pagaliau padelsę italai atsitraukė, grąžino be pagrindo išskaičiuotus pinigus.

O kaip baigėsi mūsų kelionė? Laimingai. Lėktuvas pakilo aštuntą ryto, skridome dvi su puse valandos, nusileidus mūsų laikrodžiai šoktelėjo į priekį - Kaune jie rodė jau pusę dvylikos.

Itališka virtuvė mūsų neišpaikino. Anaiptol. Pirmiausia, apie ką pagalvojome, atsiėmę Karmėlavoje saugotą automobilį, buvo lietuviškas cepelinas. Ten pat, Karmėlavoje, yra vietelė, kur šio patiekalo porciją sudaro vienas vienintelis, didžiulis ir gardus cepelinas. Kai jį, su spirgais ir grietine, pakišo po nosimi, neliko abejonių, kad grįžom į Tėvynę.

© 2025 Res familiaris

Trise po Graikiją, neskaitant automobilio

Šie kelionės įspūdžiai pirmiausia skirti jos dalyviams, mano sūnums A. ir G. Galbūt juos perskaitys ir dukra E., taip pat šeimos artimiausi žmonės, kuriems prie mūsų prisidėti sutrukdė visokie reikalai reikaliukai. Daugiau skaitytojų nelabai tikiuosi, bet jei netyčia tokių atsirastų, nenorėčiau, kad pavadinimas jiems sukeltų vilčių rasti čia šiek tiek humoro. Autorius kaip tikras lietuvis juokų nesupranta ir juokauti nemoka, todėl tekstas bus santūriai rimtas, su daugybe nuorodų į patikimus šaltinius ir ilgu panaudotos literatūros sąrašu. Tad sudie, čionai užklydęs linksmų skaitalų mėgėjau!

Pirmoji diena

2022 metų gegužės 7 dieną, šeštadienį popiet, A. mane ir G. savo automobiliu atvežė iš Klaipėdos į Vilnių. Čia pasistiprinę Ikea prekybos centro valgykloje švediškais kukuliais, aikštelėje prie pat aerouosto palikome mašiną. Aikštelę aptarnaujančių žmonių neprireikė. Šlagbaumas pats pasikėlė ir priimdamas, ir išleisdamas kitą šeštadienį. Automobilio pasaugojimo paslauga mums kainavo 40 eurų.

Vakare įlipome į Ryanair pigių skrydžių bendrovės boingą, kuris turėjo nuskraidinti į Atėnus. Mūsų vietos išmėtytos po visą saloną - jei norite sėdėti kartu, turite primokėti. Ekipažas graikiškas. Tik pakilus, palydovės pradėjo prekybą ir tęsė visas tris skrydžio valandas, o siūlė ne tik maistą ir gėrimus, bet ir kvepalus. Už dyką nė vandens negavom.

Leidomės jau sutemus. Taip, Atėnai didelis miestas - kairėn ar dešinėn žvelgsi, visur iki horizonto žiburių jūra.

Kiek ištroškęs, aerouoste pirmiausia nupirkau porą buteliukų vandens, tuo pačiu išbandydamas, ar suveiks mano Swedbank kortelė. Suveikė, o pardavėja mane puikiausiai suprato, nors kalbėjau su ja lietuviškai.

Iškart turiu įspėti, kad su graikais lietuviškai ne visada susikalbėsite. Jei pasakysite "ne", graikui tai reikš "taip". Jei pasakysite "taip", nežinau, kas bus - manykim, kad graikų kalboje žodžio "taip" išvis nėra.

Vaikai tuo tarpu susirado atstovą firmos, iš kurios buvome užsakę nuomai automobilį. Gavome raktelius, sužinojome mašinos numerį ir kur jos ieškoti.

Lauke panirome į šiltą pietinių kraštų naktį. Nusivilkom striukeles, nusitraukėm nuo nosių kaukes. Beje, kovido pandemijos karantinas Graikijoje iš dalies vis dar galiojo - kaukių prireikė ir vėliau, įeinant į viešbutį, taverną, parduotuvėje ar muziejuje, net jei tas buvo po atviru dangumi.

Už poros šimtų metrų aikštelėje nesunkiai radome mums skirtą automobilį. Opelis su automatine pavarų dėže. Jo nuoma iki kito šeštadienio kainavo 185 eurus.

Už vairo sėdo G., šturmano vieton - A. su išmaniuoju telefonu rankoje. Paskui vaikai vietomis keitėsi, o aš visą laiką tūnojau gale. Balsas iš telefono nuvedė mus į Glifadą, miestą prie Atėnų, į pirmąją mūsų nakvynės vietą.

Viešbutukas, vardu "Ikaras" - kuklus, bet padorus. Numeryje radome tris lovas, aš užėmiau plačiausią. Kiek mokėjome būtent už šį viešbutį, nežinau, bet visos septynios nakvynės atsiėjo mums trims 379 eurus. Labanakt!

Antroji diena

Antroji, gegužės 8 diena, išaušo mums ten pat, Graikijoje. Jau senokai beteko su savo vaikais miegoti viename kambaryje. Pirmoji ryto žinia - bent du iš mūsų naktį apygarsiai knarkė. Aš nieko negirdėjau, tai negalėjau šios žinios nei patvirtinti, nei paneigti.

Paskui iš mažo balkoniuko apsidairėm, kur patekom. Dešinėje tolumoje pamatėme kalnus, o kairėje tarp palmių švietė daug vandens.

Dėmesį patraukė gatvelės medžiai, jų lapų pilkokas atspalvis ir dalis šakelių su smulkiais gelsvais žiedais. Kas tai per medžiai? Sūnūs, kaip pietų kraštų žinovai, sakė - alyvmedžiai.

Trumpam užsukome į Atėnus. Akropoliui lankyti laiko neturėjome, bet pamatyti jį gyvai nors iš toliau privalėjome. Siauromis ir staigiomis Atėnų senamiesčio gatvelėmis, dažniausiai iš abiejų pusių užstatytomis automobiliais, priartėjome prie tikslo.

Radę tarpelį savo mašinai, toliau pėsčiomis kilome gatvelėmis, stebėdamiesi virš galvos kybančiais apelsinais ir uosdami kvapą nežinomų mums medelių, aplipusių stambiais rožinės spalvos žiedais.

Paskui laiptais, takais ir takeliais užkopėme ant kalvos, pavadintos gražiu Filopapo vardu. Nuo jos gerai matėme ne tik Akropolį su jį karūnuojančiu Partenonu, bet ir platųjį Atėnų miestą, kalnus aplinkui, salas ir įlankos vandenis, atplūdusius iš Egėjo jūros.

Filopapas - ne graikas, bet romėnas, romėnų konsulas Atėnuose tais laikais, kai graikai buvo užkariauti romėnų. O dar anksčiau čia laikėsi graikų mūzos, visos devynios, nuo Kaliopės iki Uranijos, ir kalva buvo vadinama Mūzų vardu. Čia vertėjo šiek tiek užtrukti.

Žinoma, objektyvus kreipėme Partenono pusėn, į tą klasikinį vaizdą įterpdami ir savo veidus, o taip pat kitapus, kur, kaip rodė žemėlapiai, ant kranto pabiręs čia ar kiek toliau turėjo būti Pirėjo uostas...

Nusileidę žemyn netrukus užėjome bariuką. Užsisakėm karštų suvožtinių su daržovėmis ir dar kažkuo, turbūt, sūriu, aš - graikiškos kavos su cukrum. Sėdėjom lauke vieni patys. Suvožtiniai labai skanūs, bet kavą man išvirė nepasaldinę, tai ėjau į vidų cukraus. Mus aptarnavęs vyras pažadėjo atnešti, nesupratau, kodėl iškart negalėjo to cukraus duoti. Po kelių minučių atnešė ne cukraus, bet naują puodelį kavos. Tuoj pat paragavau, kava buvo saldi, net labai saldi, tai mikliai sustabdžiau baristą, mano kiek nugertą puodelį jau čiumpantį nunešti. Sumaišęs dvi netikusias - karčią ir labai saldžią, turėjau daug ir skanios kavos.

Ar mokėjau už antrą kavos puodelį, nežinau.

Šiandien mūsų laukė ilgas kelias per pusę Graikijos, tai po pusryčių tuojau pat palikome Atėnus.

Atėnai buvo Atikos istoriniame regione, o mes po kiek laiko, kildami vis aukščiau ir aukščiau, įlėkėme jau į kitą kraštą - Bejotiją. Kairėje ne per toliausiai už kalnų turėjo tyvuliuoti Korinto įlankos vandenys, kurie priklauso nebe rytinei Egėjo, o vakarinei Jonijos jūrai. Kelio dešinėje matėm didelio kalno snieguotas viršūnes, bet mūsų internetinis kelio vadovas kažkodėl nutylėjo, kad tai - legendinis Parnaso kalnas, dievo Apolono buveinė. Pravažiavome neparodę šiai įžymybei deramos pagarbos.

Pasiekę kilometrinį aukštį, pamatėme Arachovos miestelį, aplipusį Parnaso kalno šlaitą namais kaip kregždžių lizdais. Turistai čia paprastai sustoja pafotografuoti, tai stabtelėjome ir mes. Tačiau tokių aikčioti verčiančių perspektyvų, kaip kad matėme artėdami prie Arachovos, pačiame miestelyje jau neradome. Gražu, bet pūtė vėsokas vėjas, ir neužtrukę vėl sėdom į ratus.

Nuo Arachovos iki garsiausios senovės graikų šventvietės - Delfų - dar 12 km. Retose pakelės kišenėse vis daugėjant mašinų, nelindome į pačius Delfus ir jų neprivažiavę sustojome pirmoje geroje vietelėje. Toliau eidami pėsčiomis, praėjome erdvesnę aikštę su sienelėje įtaisytu vandens čiaupu. Iš kitos kelio pusės dar padariau tos vietos nuotrauką. O informacinių stendų nė nepažiūrėjau.

Gaila! Jau vėliau sužinojau, kad buvom prie garsaus Kastalijos šaltinio, kurio vanduo ne vien troškulį malšina. Daugybė žymių žmonių šioje vietoje sėmėsi įkvėpimo. Delfų orakulė, čia nusipraususi, pasiruošdavo išklausyti dievų valią...

Delfai, antikinio pasaulio centras, nuo šaltinio netoli. Prie vartų - kasa, pora automatinių užtvarų, trys graikai, padedantys pro tą automatiką praeiti. Kalno šlaitu raitydamasis į viršų takas vedė nuo vienų griuvėsių prie kitų, nuo lobių saugyklų prie šventovių, kurių čia ne viena kadaise stovėjo, prie amfiteatro, prie stadiono liekanų. Šlaitą iš vienos pusės, mums virš galvų, uždarė stačios neįveikiamos uolos, o iš kitos, mums po kojų, gilus slėnis, tuoj pat už kelio smingantis žemyn.

Ir šių laikų tualetas, kur grįždamas užsukau atvėsti ir pailsėti. Sūnūs, žinodami, kad užtruksiu, vieni patys nuėjo dar ir į Delfų muziejų. Man pakako muziejaus po atviru dangumi, tad jų laukdamas terasoje gaivinausi kava už 3 eurus ir 10 centų, stebėdamas du senus didelius šunis, vienas kito kopijas, ta pačia poza išsitiesusius ant šono abipus laiptų.

Paskui šiuose kalnuose tokių šunų matėme ne kartą. Ramūs, liūdni ir tylūs - nė karto negirdėjome jų lojant. Sužinojome, kad niekas tų šunų neprižiūri, gyvena jie laisvi, bastosi keliais ir kažkaip praminta. Niekam blogo nedaro, ir jų niekas neskriaudžia. Visi jie - labai seni, gal kažkada žemai slėniuose ganę avis, o dabar paleisti į kalnus numirti.

Palikę Delfus, serpantinais (serpens lotyniškai - gyvatė) leidomės žemyn, po to - vėl aukštyn ir vėl žemyn, kol persiritome per antrą kalnų grandinę. Dar kartą šiandien atsidūrėme Graikijos rytuose, ant Egėjo jūros kranto.

Mūsų maršrutas - šalia istorinių Termopilų, kur 300 spartiečių siauroje perėjoje kadaise užkirto kelią milžiniškai grobikų persų kariuomenei ir visi iki vieno padėjo galvas. Argi pralėksi neužsukęs? Todėl teko kiek grįžti atgal, Atėnų pusėn. Tačiau dabartinis Termopilų vaizdas nebuvo įspūdingas. Lyguma tarp kalnų ir jūros tokia plati, kad 300 spartiečių jos niekaip neužtvertų. Gal jūra tais laikais buvo pakilusi gerokai aukščiau, užliejusi didžiąją dalį dabartinės sausumos? Tikėjomės pamatyti ženklus, nurodančius garsiųjų kautynių vietą. Prie pat judraus kelio išvydome vienoje pusėje paminklą didvyriams, kitoje kelio pusėje kiek nuošaliau - neaukštą kalvą su informacine lenta ir graikišku tekstu. Matyt, kovota čia, bet... Termopilus palikome kiek nusivylę.

Jau gerai išalkome, tačiau iki kitos nakvynės vietos dar buvo toli. Gal pakeliui prisėsime kokioje tavernoje? Deja, tokių mūsų kelyje per Tesalijos lygumą pastebėti neturėjom laimės. Teko pasitenkinti tuo, ką radom vienoje parduotuvėlėje - vandeniu ir sausais užkandžiais. Nieko, būsim lieknesni.

Jau temstant pasiekėme Kalampakį - miestelį Meteorų uolų papėdėje, kur pas žmones mūsų laukė prieglobstis - pora kambarių su virtuve ir atskiru išėjimu.

Trečioji diena

Trečiosios, gegužės 9 dienos, rytą elektrinis virdulys neveikė, nors šeimininkai buvo palikę kavos ir cukraus. Gerai, kad elektrinė plytelė užsikūrė, tai puode užvirinom vandenį ir užsiplikėm kavos (A. - arbatos). Pakramtėm vakarykščių riešutų ir sausainių.

Nakvynės namą dar dengė vienos iš aukštųjų uolų šešėlis. Kitos uolos saulėtoje pusėje įžiūrėjome keletą žmonių, lyg skruzdės ropojančių stačia siena. Negi ir mūsų laukia tokie išmėginimai?

Aštuntai ryto buvome užsisakę keturių valandų žygį pėsčiomis, o prasidėti jis turėjo kitame miestelyje - Kastrakyje. Nuvykus ten, atvažiavo mikroautobusas su mūsų vadovu, jaunu barzdotu graiku, kuris, be kita ko, pasirodė esąs dar ir lyno akrobatas.

Susirinko šešetas: vadovas, mes trys lietuviai, pagyvenęs britas iš Kipro ir jauna indė iš Londono. Mus nuvežė prie vienos iš uolų, įdavė po mažą buteliuką vandens, ir vorele pirmyn! Per pievelę, per giraitę, o paskui teko užsikarti ant uolos papėdės, žinoma, aukštesnės už mūsų Puntuką. Minutėlę atsipūtėm, atsigėrėm vandens, vadovas kažką pasakojo angliškai. Žvalgiausi po apylinkes. Pastebėjau, kad mūsų takas apačioje vingiuoja sau toliau, taigi, kartis ant uolos papėdės nebuvo jokio reikalo, matyt, vadovas pramogaudamas norėjo mus kiek pagąsdinti ir išbandyti.

Po šio pirmo stabtelėjimo grįžome į saugų taką, vingiuojantį per ąžuoliukų giraites su jų gaiviu pavėsiu ar per pieveles, atveriančias puikius vaizdus į melsvas tolumas bei tarpeklius šalimais - per kvapiąsias pieveles, pilnas žydinčių aguonų, čiobrelių bei kitų gėlių ir žolelių. Jų vardus vadovas, pastebėjęs mano dėmesį augmenijai, pasakydavo, bet užsirašyti nebuvo kaip, tai tuojau pat ir pamiršdavau.

Kartais takas pasisukdavo arčiau šlaito krašto, tuomet ėjau nesidairydamas, tik žiūrėdamas, kur koją statau, o jei dar šlaitai būdavo apaugę krūmais, tai keliai iš baimės, dievaži, nedrebėjo.

Kilome į kalną, kitame jo šone per tarpeklį sujungtą tilteliu su stačia uola, ant kurios viršaus atsiskyrėlis Atanazas (Afanasijus) seniai seniai, mūsų kunigaikščio Gedimino laikais, buvo įsitaisęs būstą, paskui išaugusį į vienuolyną.

Šis vienuolynas - vienas iš šešių lankomų, o iš viso Meteoruose jų išliko 23, jei nemeluoja mano atmintis ir žinių šaltiniai. Tarp uolų ištiesti (tiksliau - išsukinėti) keliai, kuriais būrius turistų čia atveža autobusai. Ir prie mūsų vienuolyno netrūko nei autobusų, nei visokiomis kalbomis kalbančių keliauninkų.

Anksčiau pas vienuolius patekti buvo galima tik virvinėmis kopėčiomis. Mūsų laimei, prieš šimtą metų uoloje buvo iškirsti laipteliai, išmūrytos sienelės, padarytos nedidelės terasos apsidairyti ir pailsėti.

Vadovas be baimės galėjo paleisti mus vienus paslampinėti po vienuolyną, ką jis ir padarė, liepęs po valandos visiems susirinkti prie tiltelio.

Lipau, lipau aukštyn tais laipteliais, o buvo jau karšta. Prilipau olą (ne uolą, bet olą), kur buvo maloniai vėsu, degė aukojamos žvakelės, ir ilgas akmeninis suolas kvieste kvietė nesidraskyti, gyventi ramiau.

"Ko aš ten viršuje nemačiau?" - pagalvojau. Sūnūs buvo smalsesni ir kopė toliau, o aš smagiai leidau laiką prisėdęs ant suolo, vaizduodamas olos prižiūrėtoją. Turistai pagarbiai nužvelgdavo mane, o kalbinti nedrįso, nes nemokėjo graikiškai.

Kai nusibodo, grįžau žemyn prie tiltelio. Netrukus atsirado ir vadovas. Reikėjo megzti pokalbį, kas man angliškai nelabai sekėsi. Norėjau sužinoti, ar atgal grįšime tuo pačiu keliu. Ne, vadovas parodė į bedugnę po tilteliu.

Kai visi susirinkome, nustebau supratęs, kad vadovas nejuokavo. Už tiltelio jis pasuko į šoną ir dingo krūmuose Teko sekti paskui jį, tačiau visos baimės greitai išsisklaidė - ten buvo takelis, nors smigte smingantis į apačią, bet kažkieno kažkada išklotas plokščiais akmenimis, kuriais ne tik driežas, bet ir žmogus, pasilaikydamas už krūmų šakų, galėjo leistis žemyn. Tuolab, kad per šlaitą dengiančius krūmus ir medžius nesimatė tarpeklio gylio. Be to, takas vis pasukdavo šlaito šonu, tuomet širdis nuo nerimo ir kojos nuo įtampos pailsėdavo.

Vadovas, iš kuprinės išsitraukęs teleskopinę lazdelę, eidamas pirmas stukseno ja į žemę. Mums paaiškino duodąs ženklą gyvatėms, kad tos trauktųsi iš kelio. Ir tikrai, nematėm jų nė vienos, tiktai vėžlių užėjome ne kartą, didelių ir mažesnių. Nebūtume ir jų pastebėję, jei ne vadovas, kuris, ištraukęs egzempliorių iš žolės ir apvertęs aukštyn kojomis, kažkodėl būtinai patikrindavo, patinas tai ar patelė.

Taip, lydimi paukščių čiulbėjimo ir upokšnių čiurlenimo, nė nepajutome, kaip nusileidome tiesiai į asfalto kelią.

Prie kelio baltai žydėjo medžiai.

- Akacija? - paklausiau.

- Akakija! - patvirtino nudžiugęs vadovas.

Mūsų mikroautobusas jau laukė netoliese. Juo grįžome į Kastrakį ir atsisveikinome. Žygio malonumai mums trims kainavo 94 su puse euro.

Kad neliktume ir šiandien be pietų, sutarėme pavalgyti čia pat, Kastrakyje. Kiek pavaikščioję išsirinkome vieną taverną. Mudu su G. užsisakėm graikiškų salotų, o A. kažkokį žolinį patiekalą ir vištienos šašlyką (suvlakį).

Praalkusiems viskas buvo skanu, bet labiausiai - duona. Jos, baltos ir traškios, prie mūsų patiekalų atnešė dviejų ar trijų rūšių. Suvalgėm visą, paskutines riekes dažydami į aliejų, likusį nuo salotų.

Graikiškos salotos Kastrakio tavernoje - 7,5 euro. Dar užsisakiau graikiškos kavos už du euru (beje, kuo graikiška skiriasi nui kitų - ji verdama puodelyje, kaip ir turkiška, tačiau joks graikas nė už ką nepavadins jos turkiška). Prašiau su cukrumi, bet ir vėl, kaip Atėnuose, gavau karčią lyg devynios čemeryčios. Paskui išmokau užsisakydamas du kartus pabrėžti cukrų, o ją atnešus, dar perklausti, ar su cukrumi, ir tuoj pat patikrinti. Kaip kam, bet man graikiška kava skani, jei saldi!

Pabaigai gavome dovanų - po gabaliuką kažkokio graikiško skanėsto.

Po pietų ilsėjausi automobilyje, o sūnūs pasikeisdami vairavo ir šturmanavo. Važiavome Pindo kalnais į šiaurę, į Zagorijos nacionalinį parką, kur Kleidonijos kaimelyje, vos 20 km nuo sienos su Albanija, buvome užsisakę viešbučio kambarį.

Į klausimėlį, kaip taip greitai atsidūrėme Graikijos pakraštyje, atsakysiu - tuneliais! Nemaniau, kad graikai tiek jų turi. Bent jau šios dienos kelyje tuneliai, trumpesni ir ilgesni, kartais - labai ilgi, keitė vienas kitą taip dažnai, kad net akis vargino - tik spėji apsiprasti su tunelio prieblanda, kaip iššoki į ryškią saulės šviesą, bet čia pat vėl - tai tunelis, tai saulė...

"Spiridoula" viešbučio Kleidonijoje šeimininkė angliškai kalbėjo sunkiai, tačiau matėm, kaip stengiasi mums įtikti. Pacituosiu G.: "Per tą nelemtą pandemiją buvo tiek išsiilgusi turistų, kad net pavaišino mus trimis skardinėmis graikiško alaus". Susitarę dėl pusryčių, išvažiavome į kalnus artimiausių kaimų pamatyti.

Keliai vyniojosi į tarpukalnėse įsikūrusius Megalo Papigko ir Mikro Papigko kaimus. Nuvažiavome tik iki vieno Papigko, tačiau kurio - Megalo ar Mikro, dabar gerai nebežinau. Manau, kad jie, kaip ir jų vardai, labai panašūs, tai nebus didelės bėdos, jei sakysiu, kad aplankėme abu.

Akmens kalnuose netrūksta, tai net mažiausių kaimelių gatvikės čia juo išgrįstos. Tokia grįsta gatvele vaikštinėdami, nesutikę nė vieno gyvo žmogaus. atsirėmėme į akmeninę kapinių tvorą. Prie vieno kito kapo degė aliejinės lempelės. Zagorijos stačiatikių kapinėse paminklai su nuotraukomis, kas pasitaiko ir mūsų kraštuose, tiktai nuotraukų čia pritaisyta po dvi tris vienam velioniui iš įvairių jo prabėgusio gyvenimo laikotarpių. Paminklų apačioje už mažų stiklo langelių - ertmės kapavietės priežiūrai būtiniems smulkiems daiktams sudėti.

Grįždami į viešbutį, kalnų šalikelėje sutikome tris graikus, šokančius sirtakį.

Rodės, kad šiai dienai įspūdžių jau užteks. Bet mano vaikai užsigeidė prieš miegą dar kiek pasivaikščioti ir papildyti kelionės laimikių krepšį garsiu senoviniu tiltu per Voidomačio upę. Ką nors girdėjote apie tokį? Ne? Keista, tai toks garsus tiltas! Prisipažinsiu, kad ir aš apie jį nieko nebuvau girdėjęs.

Tačiau paskutinė dienos ekskursija man patiko. Srauni kalnų upė mūsų Minijos pločio, pakrančių laukymėlės didelių medžių šešėlyje, neregėto pavidalo akmens tiltas... Jis sudėtas iš plokščių akmens nuoskilų be kokių nors papildomų atramų - kaip arka ar kaip skliautas, todėl labai aukštas, smarkiai išriestas. Nesupratau, kaip juo galėjo užvažiuoti vežimas. Gal čia važinėdavo tik lengvais dviejų ratų vežimaičiais?

Parėjome tamsoje, lodydami kaimo šunis.

Ketvirtoji diena

Ketvirtosios, gegužės 10 dienos, pusryčiai buvo paprasti, bet gausūs: kiaušinienė ir dar omletas su obuoliene, sūris ir dešra, kava, keksas, dar kažkas. Efcharisto! - ir į kelią!

"Efcharisto" - kirčiuojama gale ir reiškia "ačiū". Krikščionys turi svarbų ritualą, vadinamą eucharistija. Kas jį sieja su graikišku padėkos žodžiu, nežinau, bet nujaučiu ryšį esant.

Zagorijos nacionaliniame parke, po kurį nuo vakar sukinėjomės, yra daug įdomybių, iš kurių viena įžymiausių - Vikos tarpeklis. Jo dugnu palei Voidomačio upę pereiti reiktų visos dienos, tai mes apsiribojome tik viena iš tarpeklio apžvalgos aikštelių. Kad ją pasiektume, dar kartą turėjome pakilti į kalnus.

Pakeliui pavaikštinėjome po Vitsos kalnų kaimelį, panašų į jau matytąjį Papigko, bet didėlesnį ir gyvesnį. Dar nepasakiau, kad akmuo čia naudojamas ne vien gatvelėms grįsti. Savaime suprantama, kad namai su tvoromis taip pat akmeniniai. Nuostabiau yra tai, kad ir šlaitiniai namų stogai yra dengti tokiomis pat, na, gal plonesnėmis, akmens nuoskilomis.

Kas tai per akmuo? Skalūnas.

Savo pilka spalva Zagorijos kaimeliai labai skiriasi nuo kitos Graikijos, kur namai su rausvais čerpių stogais ir šviesiomis iki baltumo sienomis. Ir šiaip, mano šaltiniai tvirtina, kad Zagorijos vietiniai gyventojai - ne graikai, o valakai, dar ir valachais vadinami. Jų kalba turėjo būti panaši į lotynų ar dabartinę rumunų. Nežinau, ar jie išsaugojo savo kalbą, negirdėjau ir nekalbinau, be to, graiko nuo valako nebūčiau atskyręs.

Nuo Vitsos netoli iki Monodendrio, kito kaimo, kur būtų galima pradėti žygį Vikos tarpeklio dugnu. O mes, čia palikę automobilį, pėsčiomis patraukėme keliu tarp kalno šlaito ir tarpeklio, pastarąjį nužvelgdami iš viršaus ir baidydami gyvates - A. ėjo pirmas ir sakė matęs ne vieną šlaito plyšiuose ar žolėje mikliai nuo mūsų besislepiančią.

Taip smagiai ir maloniai, gaudami šiek tiek medžių pavėsio, draugiškai prasilenkdami su savo senais gerais pažįstamais kalnų šunimis, priėjome kelio galą - mažytį šventos Praskovjos vienuolyną su prie jo įtaisyta apžvalgos aikštele. Vienuolynas pastatytas ant nedidelio iškyšulio, ir nuo tos vietos gerai matosi bedugnė kairėje, dešinėje ir dar viena priešais, kurią pragraužė Voidomačio intakas. Žinoma, bedugnė turi dugną, bet iki jo - daugiau kaip 900 metrų.

Atsidėkodami vienuolynui, uždegėme po žvakelę, į aukų dėžutę nuskambinę vieną kitą monetą.

Lengviau atsidusau, kai laimingai nusileidom nuo kalnų. Kaip man nusibodo tie serpantininiai keliai! Sūnūs jais važinėjo kaip ir vietiniai, kitų nestabdydami, nes jau turėjo patirties (A. - iš Tenerifės, G. - iš Kretos). O ką daryti vargšui keleiviui, visam įsitempusiam mašinos gale, ypač lekiant žemyn, kai ant prarajos krašto reikia staigiai pasisukti beveik 180 laipsnių kampu? O jei užsikirs vairas? O jei atsakys stabdžiai?..

Kas kita apačioje, kur tokie pat nuostabūs vaizdai - Janinos miestas prie didelio ežero ir kalnai abipus. Janiną mes matėm vakar iš aukštai, nuo kitos ežero pusės, kai važiavome iš Delfų.

Perėję miesto centrą, pilną mašinų ir žmonių, sausakimšų lauko tavernų, kirtome senamiesčio sieną - aukštą, tvirtai sumūrytą venecijiečių ar turkų laikais. Senamiesčio gatvelėse buvo netikėtai ramu ir tuščia, lyg būtume patekę į kitą pasaulį. Čia pastebėjome tik vieną taverną, ir toje pačioje klientų beveik nebuvo. Tuoj pat susidėliojo spėjimas, kad senamiestyje gyvena įtakingi žmonės, kad jie nenori triukšmingų tavernų kaimynystės... Ši vienintelė išimtis turbūt bus didelė brangininkė.

Palypėjome akmeniniais laiptais į senamiesčio kampe išlikusią tvirtovę. Jei ne viena kita ekskursija, ir čia būtų ramybės kampelis.

Pagaliau alkis privertė mus grįžti į tą vienintelę senamiesčio taverną - ieškoti kitos erzelio pilname mieste neturėjome jokio noro. Meniu kainos mūsų neišgąsdino - kaip ir visur, antrieji patiekalai kainavo po keliolika eurų, tai užsisakę mėsos, keptos ant grotelių, dairėmės, stebėdamiesi tavernos interjeru. Sėdėjome lauke, mums virš galvų kabėjo savadarbiai šviestuvai, kurių medinėse kryžmėse buvo įsuktos paprasčiausios elektros lemputės. Stalai, kėdės ar suolai - įvairiausi ir aptriušę, lyg iš labdaros surankioti, kiekvienas vis kitoks. Matėm ir sudedamų staliukų su nelabai patogiomis sudedamomis kėdutėmis. Jei tavernos šeimininkai siekė tokiu interjeru išsiskirti iš kitų, tai jiems pavyko.

Mėsą ir bulves atnešė ant medinių lentelių, tik G. - lėkštėje, jis buvo užsiprašęs mėsos su troškintomis dažovėmis. O mudu su A. jokių daržovių ar padažų nesulaukėme. Bet buvome išalkę, paragavę valgėm, kol nieko neliko.

Atsisveikinę su Janina - dabartiniu senovės Epyro krašto centru, su Pindo kalnais, lėkėme toliau pietų kryptimi. Į maršrutą buvome įtraukę vieną Jonijos jūros salą - Leukadę.

Leukadė, arba dabartine graikų kalba - Lefkada, yra prie pat žemyninės Graikijos krantų. Priešais tarp vandenų matėme kalną, o jo papėdėje - nemažą miestelį, kuris, kaip ir sala, vadinamas Leukade. Kelto neprireikė - pylimais ir pasukamu tiltu į salą įvažiavome savo ratais.

Balsas iš telefono pakrante nuvedė tolyn, į užsakytą viešbutį "Avra". Prie jo privažiuoti ankštomis gatvelėmis buvo nelengva. Paskui sužinojome, kad viešbutis iš kitos pusės turi patogesnį įvažiavimą.

Tą vakarą turėjo būti Eurovizijos pirmas turas. Šio šou jau kiek metų nežiūriu, bet šįkart konkursinė daina lietuviška, o mes esame toli nuo tėvynės... Todėl nuėjome iki parduotuvės, kur sūnūs vakarui nusipirko alaus (A. - nealkoholinio), o aš pagaliau radau retsinos (retsinos, ne ricinos!), apie kurią buvau pasiskaitęs. Tai - graikiškas vynuogių vynas, pagardintas pušų sakais. Jo kaina - vos 2,40 eurų už puslitrį, nors kiti vynai parduotuvėje čia kainuoja tiek pat, kiek Lietuvoje, jei ne brangiau.

Taip prie televizoriaus palydėjome ketvirtą kelionės dieną. Vynas buvo rūgštokas, pušų sakų skonio iškart nepagavau, tačiau vėliau - antrą, trečią kartą ragaudamas - supratau retsiną ir įvertinau. Kažin, ar mūsų vynotekose yra šio vyno?

Penktoji diena

Penktoji, gegužės 11 diena, buvo trečiadienis. Pusryčius galėjome rinktis iš trijų variantų - graikiško, angliško ir dietiško. Suprantama, pageidavome graikiško.
Graikiškiems pusryčiams reikia didoko stalo. Nors visko buvo tik po truputį, tačiau kiek to visko buvo, nesuskaičiavau: virtas kiaušinis ir dar omletas, sūris ir dešra, duona ir kelių rūšių pyragai, uogienė ir medus, kava ir jogurtas... Kaip man, tai per daug.

Šią dieną skyrėme salos įdomybėms. Važiuodami kairėje matėm jūrą ir daugybę salų joje, dešinėje - salos kalnų šlaitus, taigi, judėjome ratu laikrodžio rodyklės kryptimi.

Nežinau, kiek salų iš viso turi Graikija. Nepavydžiu tam mokinukui, kuriam užduotų išvedžioti popieriuje Graikijos kontūrus (man vaikystėje buvo tekusi Indonezija, bet ir Graikija būtų neužmirštama užduotis).

Viename iš miestelių išsukome iš pagrindinio kelio link Dimosario krioklio. Kalnų upelis čia buvo išgraužęs gilią griovą, kurios pradžioje radome aikštelę keletai automobilių ir taverną po dideliais, senais medžiais. Juos aš atpažinau (tikiuosi, kad teisingai) kaip platanus.

Griovos dugnu aukštyn vedė takas, šalia jo kažkada iškaltu lataku tekėjo švarus vanduo - kopdamas galėjai atsigaivinti čia pat, leistis akmenimis iki paties upelio nereikėjo.

Tako pradžioje radome įrodymų, kad saloje yra lietuvių - jaunutį alyvmedį ir užrašą prie jo, kad prieš porą metų yra pasodintas Leukados lietuvių bendruomenės.

Kopiančių ir jau besileidžiančių keliautojų buvo nemažai. Aukštėliau takas ėmė vingiuoti tarp didesnių akmenų ir medžių, nuo upelio vieno kranto į kitą. Tarpais reikėjo prisilaikyti geležinių turėklų.

Krioklį jau gerai girdėjom ir matėm. Vanduo slydo uola, na, tarkim, iš daugiabučio penkto ar šešto aukšto. Čia buvo išmušta pora baseinėlių, juose kai kas bandė maudytis. Nusiaviau batus ir aš, pabraidžiau po šaltoką, bet toli gražu ne ledinį vandenį.

Pasivaikščiojimas pravertė graikiškų pusryčių kiek apsunkintam skrandžiui. Jau būčiau mielai prisėdęs tavernoje po platanu ir neskubėdamas žaliame pavėsyje pasimėgavęs kava. Deja, mūsų dienotvarkėje laiko tokiam malonumui nebuvo skirta.

Mano vaikams labiau rūpėjo pasimaudyti, bet ne krioklio baseinėlyje, o šiltoje pietų jūroje. Taigi, vėl smagiai pasisukioję tais nelemtais kalnų keliais, nusileidome į pilką Desimi įlankos pliažą.
Sūnūs džiaugėsi maudynėmis, o aš tik pamirkiau kūną šiltame ir sūriame Desimi įlankos vandenyje. Kodėl? Todėl, kad mane plaukiantį pastaruoju metu vis sutraukia kojos mėšlungis. Sekliame Smiltynės paplūdimyje tai nelabai pavojinga, bet gilioje jūroje...

Po pliažo vėl paskraidėme kalnais kalneliais iki kitos įlankos pietiniame salos gale, kur įsikūręs kurortinis Vasilikio miestas. Jau buvome praalkę, o krantinėje matėme daugybę tavernų. Neskubėdami praėjome pro jas visas, bet grįždami jau žiūrėjome, kur nutūpti. Užkliuvome už vienos, už laisvo staliuko medžio pavėsyje. Čia pagaliau gavome paskanauti to patiekalo, kurį daugelis keliautojų pagiria - šviežios žuvies kepsnio. Aš ir G. valgėme ešerį, A. - jūrų karosą, ir visi trys pripažinom, kad labai gardu. Užgėriau ketvirčiu litro naminio vyno, atnešto dailiame stiklo ąsotėlyje. Vynas tavernoje turtingam lietuviui įperkamas - mano ketvirtis kainavo du euru. O skonis priminė kadaise Lietuvoje populiarią ir nebrangią bulgarišką "gamzą".

Sėdėjome prie pat vandens. Tolėliau daug jachtų plaukiojo ar glaudėsi prie molų. Vienas laivelis suposi greta mūsų, stebėjome po juo susispietusių žuvų pulkelį. Matyt, kaip žmonės, taip ir žuvys saulėtą dieną ieško sau šešėlio. Ir Vasilikio katės, užuodusios, ką valgom, rinkosi prie mūsų staliuko...

Kai tą pačią taverną užplūdo didelis būrys moksleivių, pagalvojom, kad idiliška ramybė baigėsi. Jaunimui paskubomis buvo sustumti stalai. Tačiau nuogąstavome be reikalo - nors tylaus šurmulio padaugėjo, bet nei rėkavimų, nei garsaus juoko negirdėjome. Moksleivių akių ir veido forma rodė, kad jie - iš Rytų. Taip, mūsų laimei, rytietiška kultūra ir auklėjimas vis dar gerokai skiriasi nuo mūsų...

Kiek išleidome pietums šioje tavernoje ant jūros kranto, nežinau, nes mokėjau ne aš. O summa summarum Graikijoje per savaitę trise pravalgėme 338 eurus.

Prisikrovę gerų įspūdžių Vasilikyje, pasukome kalnais atgal į šiaurę kitu keliu. Baigdami savo žiedinį maršrutą, pataikėm į vienuolyną, vardu Faneromeni. Vienuoliai žaliame kieme yra įsitaisę zoologijos sodelį, kur mus iš didelio narvo bematant aprėkė papūgos. Bet greitai jos nurimo, leisdamos susipažinti ir su kitais sodo gyventojais.

Nuo vienuolyno kalno nusileidome tiesiai į Leukadės miestelį. Saulė vis dar švietė gana aukštai, tai vaikai pasuko ne viešbutin, o link pylimų, kuriais vakar įvažiavome į salą. Juos tada suintrigavo kažkokie bokštai, išrikiuoti ant pylimo. Apžiūrėję vieną bokštą, sutarėm, kad tai greičiausiai - vėjinių malūnų likučiai.

O vėjas čia, ant pylimo tarp vandenų, pūtė taip, kad netrukus sprukom atgal į mašiną. Tačiau tuo dienos kelionė dar nesibaigė.

Prie pasukamo tilto vakar matėm kažkokios tvirtovės griuvėsius. Ji šioje puikių kraštovaizdžių, garsių vietovių, antikinių paminklų šalyje man rodėsi verta mažiausio dėmesio. Tačiau - kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Sūnūs nuvairavo prie tvirtovės.

Venecijiečiai čia, žemumoje, buvo ją pastatę laivybos kanalui prižiūrėti (tiesą sakant, šios tvirtovės, vadinamos Agia Mavra arba Santa Maura, istorija yra gerokai painesnė).

Ar kas kada užsuka į šią nykią vietą? Galėjau lažintis, kad tą dieną mes čia buvome pirmi ir paskutiniai. Tačiau mus pasitiko kasa ir kasininkė už langelio. Bėgti buvo vėlu, teko pirkti bilietus.

Tvirtovės kieme pamatėme tvarkingą pastatą. Už vienų pravertų durų švietė kompiuterio ekranas. Netoliese vaikštinėjo vyriškis, bet ne šiaip prižiūrėtojas ar darbininkas - jei tvirtovė tokį turėtų, tai žolė būtų nupjauta. Mes jam suteikėme muziejaus mokslinio darbuotojo vardą.

Nors laiptai, vedantys ant tvirtovės sienų, buvo virve užtverti, viename kampe radom, kur užlipti. Užlipom, nulipom. Tuomet ramia širdimi galėjome eiti iš tvirtovės lauk.

Leukadėje pavaikštinėjome pėsčiųjų gatve ir vienoje iš tavernų sėdom prie gėrimų. Man tiko retsina, G. - alus, o A. - taip pat alus, bet nealkoholinis. Kavai jau buvo netinkamas metas.

Šeštoji diena

Gegužės 12, ketvirtadienis. Kalimera! (kirčiuojamas trečias skiemuo, o naudojamas ne tik labo ryto, bet ir labos dienos linkint).

Antrą kartą pusryčiavome tame pačiame viešbutyje. Ir vėl pusryčiai buvo gausūs, tik daržovių ar žalumynų trūko. Gal vertėjo užsisakyti dietišką variantą? Bet po pusryčių jau atsisveikinome su šiuo viešbučiu ir visa Leukadės sala.

Kelionės pabaigai buvome pasilikę Peloponeso pusiasalį. Tai ton pusėn, į pietryčius, lėkėm iki pat Korinto įlankos, iki jos krantus jungiančio didelio ir ilgo - ar ne keturių arkų - tilto.

Tačiau įlankos dar neperšokome, likome jos šiauriniame krante. Už poros dešimčių kilometrų nuo tilto buvo Nafpaktos miestelis su tvirtove ant kalno, daug įspūdingesne už vakar aplankytąją.

Pasimankštinome kopdami ant kalno ir tvirtovės kuorų, o tada negaišdami grįžome prie tilto. Susimokėję už malonumą juo pervažiuoti, atsidūrėme pietiniame Korinto įlankos krante, Peloponese.

Beje, kainavo ne tik šis tiltas. Tarpais tekdavo ir už kelius mokėti. Visos tos rūšies išlaidos sudarė 54 eurus.

Važiavome pakrantės keliais, kol pasiekėme senąjį Korinto miestą. Jo antikinę praeitį palikę nuošalyje, pavaikštinėjome šiuolaikine pėsčiųjų gatve ir krantine, kol išsirinkome taverną - jau buvo pats metas pietauti.

Šįsyk valgėm mėsiškus patiekalus. Pavadinimų neužsirašiau. Manasis valgis buvo iš smulkių vištienos ir kiaulienos drožlių. Skanu, tiktai daržovių prie jo ir čia įdėjo pernelyg taupiai. Mūsų padavėja ne iš karto suprato, ko aš noriu, teko eiti tavernos vidun ir pirštu parodyti. Tada gavome lėkštelę papjaustytų pomidorų, kurių visiems trims jau beveik pakako.

Užgėriau vynu. Beje, vynų pavadinimų graikai rašyti nesivargina - raudonas vynas, baltas, ir tiek. Žinoma, su mėsa buvau išsirinkęs raudoną.

Papietavę nuvažiavome prie Korinto kanalo, jungiančio dvi jūras, Egėjo ir Jonijos. Žemėlapyje čia vos įžiūrimas sausumos kakliukas, taip ir yra, kanalo ilgis - tik 6 km. O gylis įspūdingas, dėl gilumo kanalas apačioje atrodo labai siauras. Kai mes ant kanalo tilto stovėjome, niekas juo neplaukė, tik laivus įlankose, kažko laukiančius, matėm.

Jau tamsoje atvykome į Nafplijo kurortinį miestą Peloponeso rytuose, ant Argo įlankos kranto, kur dviems paskutinėms nakvynėms buvom išsinuomavę privatų butą.

Septintoji diena

Gegužės trylikta, ir dar penktadienis! Jei būtume prietaringi, pratupėtume visą dieną tarp keturių buto sienų.

Beje, butas erdvus, su dviem miegamaisiais ir dviem balkonais - namas kampinis. Iš gatvės įėjus, patenkama į mūsų akims didžiulį holą, kur gyventojai gali laikyti - ir laiko - dviračius, vaikiškus vežimėlius bei kitką. Tačiau atvėrus buto duris, įžengiama tiesiai į svetainę. Jokio prieškambario čia nėra - kur žiemą svečiai pasikabina viršutinius drabužius? Gal sumeta ant kokio fotelio?

Iš to balkono, kuris virš platesnės ir judresnės gatvės, matėm aukštyn kylančius dviaukščius ir triaukščius miesto namus, kalną už jų, o ant kalno - tvirtovę, panašią į tą, kur vakar buvome užlipę Nafpaktos mieste (ten - Nafpakta, čia - Nafplijas). Gal ir šitą tvirtovę aplankysim, bet mane labiau domino gatvės vaizdas. Daugelio namų stogai plokšti, ir neretai ta plokštuma čia įdomiai išnaudojama. Ant stogo pastatomas dar vienas mažytis namelis. mažas, bet tikras, pakankamas gyventi žmogui, su šlaitiniu stogeliu, pora langų ir durimis į likusią stogo dalį, kurioje lyg tikrame kieme, tiktai vazonuose, auga krūmai ar nedideli medeliai. Kaip į tokį namelį su kiemeliu užlipama, nežinau, gal iš kitos pusės?

Gatvė, kur apsistojome, pavadinta Kovo 25-tosios vardu. Paskui išsiaiškinau, kad Kovo 25-toji graikams yra tas pats, kas mums Vasario 16-toji, tik jiems ta diena buvo šimtu metų anksčiau.

Paragavę šeimininko nuomininkams paliktos kavos (A. - arbatos, beje, buvo ir vyno butelis, bet jo nelietėm), išvažiavome į užmiesčio laukus su alyvmedžių, apelsinmedžių, citrinmedžių plantacijomis. Alyvmedžiai dar tik žydėjo ar brandino pirmąsias uogas, o apelsinmedžių ir citrinmedžių šakos jau geltonavo nuo vaisių. Nebandėme jų ragauti, kad neapsivogtume, tik vieną citriną G. parsinešė į mašiną ir, trindamas jos žievę pirštais, uostė pats ir davė mums pauostyti. "Ė kvėpimas, jau ką gi..." - sužavėtas pasakytų Baranauskas.

Pakilę kiek aukštėliau nuosaikiais, ne tokiais smagiais kaip Pindo, keliais, atvažiavome į Epidauro šventvietę ir gydyklą su garsiuoju antikos laikų amfiteatru.

Bilietai brangūs, bet, žiūriu, parašyta, kad tokiems kaip aš žilaplaukiams yra nuolaida, jei jie įstengė 65 metų sulaukti. Atkišau pensininko kortelę, kur gimimo data yra. Ne, kasininkei ne to reikėjo - reikėjo įrodyti, kad esu Europos Sąjungos pilietis. O viešpatie, pasą gal Nafplijo bute, gal mašinoje palikau! Tiek to, vaikai užmokėjo už mane kaip už pilnavertį žmogų.

Kiek vėliau, bet jau po laiko, traukdamas vandens buteliuką iš kuprinės, prisiminiau pasą į jos kišenėlę įkišęs. Taigi, turėjau dokumentą už nugaros ir tuomet prie kasos, kai pirkome bilietus. Et, būtume bene 7 eurus sutaupę! Iš viso muziejams išleidome 81 eurą.

Žmonių daug, autobusai vienas po kito atvažiuoja ir išvažiuoja.

Šventovių, stadiono ir gydyklos tik griuvėsiai likę, o amfiteatras neblogai išsilaikęs. Pasėdėjome jo viršuje ant akmeninių suolų. Kiek jiems - du, trys tūkstančiai metų? Pasiklausę balsų, ataidinčių iš apačios, iš orchestros (kur vaidindavo aktoriai), dar paslampinėję po teritoriją, grįžome į Nafpliją.

Vaikštinėjome po miestą. Vienoje aikštėje pamačiau seną alyvmedį, paprašiau vaikų, kad padarytų mudviejų portretą.

Girdėjau, kad alyvmedis puikiai dega. Mūsų beržas taip pat yra gera malka, jei sausai išdžiovintas. Bet alyvmedžio ir žalios šakelės esą tinkančios laužui. Netikrinom, laužo nekūrėm.

Pasistiprinę viename iš Nafplijo krantinės restoranėlių (aš ėmiau Kretos salotas ir vyno, ką vaikai - neužsirašiau), patraukėme Argo įlankos pakrantės pėsčiųjų taku.
Jūra mums buvo iš dešinės, saulė - priešais, ir už 5 ar 6 kilometrų - pliažai, kurie jaunimą traukė daug labiau, negu mane. Man būtų užtekę saulėje įkaitusio šlaito aromato, bangų mūšos apačioje ir melsvų kalnų vaizdo anapus vandenų. Tačiau ir aš gan žvaliai žingsniavau iš paskos.

Kai pasiekėme žygio tikslą, sūnūs patraukė toliau, gal ieškodami baltesnio smėlio, o aš nuplauti prakaitą galėjau ir čia. Tuojau pastebėjau, kad mano nuogos iki alkūnių rankos jau degė raudona liepsna. Todėl, nelaukdamas vaikų, patraukiau atgal, tuo pačiu taku, kur buvo medžių pavėsio, o tame pavėsyje - dar ir malonių suolelių.

Vaikai pavijo mane Nafplijo prieigose. Sakė pakeliui išsimaudę dar vienoje vietelėje. Taigi, kelionėje pliuškenomės dviejose jūrose - Jonijos (Leukadės saloje) ir Egėjo (pliažuose už Nafplijo).

Jau buvo vėlyvas pavakarys, kai grįžome nakvynės vieton. Pastebėjome, kad mūsų gatvėje vakarui ant šaligatvio iš bariuko išnešami stalai. Šaligatviai ten apysiauriai, gatvė gan judri, tai dieną stalų toje vietoje nebuvo. Kiek pailsėję ir išėję laukan, prisėdome prie vieno staliuko. Nebuvome nei pirmi, nei paskutiniai - akivaizdu, kad vakarieniauti gatvėje graikai mėgsta.

Jau vėl norėjau žuvies, tai užsisakiau jos ir, savaime suprantama, balto vyno ketvirtį.

Kol pavalgėme, sutemo. Virš miesto, kalno viršūnėje, įsižiebė tvirtovę apšviečiantys prožektoriai.

Dar pavaikštinėjome po miestą. Daugumos parduotuvių durys buvo atviros, centrinės gatvės pilnos žmonių.

O mano raudonos rankos? Nieko, visiškai nieko - nei perštėjo, nei luposi. Graikijos saulė mums buvo atlaidi.

Rytoj - paskutinė kelionės diena,

Aštuntoji diena

Aštuntąją, gegužės 14 dieną, popiet turėjome būti Atėnų aerouoste.

Ką per pusdienį galėtume nuveikti?

Susirinkome daiktus ir išsikraustėme iš buto. Mašina užvažiavome ant tvirtovės kalno, iki jos vartų. Palamidžio tvirtovė nuo senovės laikų statyta ir perstatyta ne kartą ir ne vien graikų, bet ir juos užkariavusių romėnų, paskui - turkų, venecijiečių ir vėl turkų. Čia palaipiojom visokiais laiptais ir palandžiojom iš kiemo į kiemą. Viršuje atsisveikindami traukėme kiek galėjome į save apylinkių vaizdus, ir prisitraukėme jų kiek tilpo ir turbūt ilgam.

Nuo vienos terasos žvelgdami į miestą apačioje, kur išvakarėse žioplinėjome, pamatėme eilėmis pristatytų skėčių ten, kur vakar jų nebuvo. Nusileidę išlipome iš automobilio pažiūrėti. Tai buvo šeštadienio turgus! Po skėčiais ant stalų - kalnai daržovių, vaisių, dėžėse ledu užpiltos žuvys, didelės ir mažos. Kainos kitos negu parduotuvėse, ir vaizdas kitas. Pomidorai - po eurą, braškės - šiek tiek virš dviejų. Štai, kada reikia būti Graikijoje - šeštadieniais!
Paskubomis šį bei tą nusipirkome: sūnūs - džiovintų prieskoninių žolių, aš - pusę kilogramo braškių ir tris vienetus apelsinų. Kiek pavažiavę link Atėnų, greitkelio kišenėje sušveitėme apelsinus ir braškes, nebeieškodami, kur uogas nuplauti. Skanu ir sotu, nė pietų tą dieną neprireikė.

Pakeliui pripylėme pilną benzino baką - tokios automobilių nuomos taisyklės. Beje, broliai lietuviai, džiaukitės - benzinas Graikijoje brangesnis! Jei tomis dienomis Lietuvoje benzino kainos sukosi apie 1,8 euro, tai Graikijoje - apie 2,2 euro. Per savaitę kurui išleidome 333 eurus. Bet ir važiavome kasdien nuo ryto iki vakaro!

Į lėktuvą įsėdome beveik be nuotykių. Graikai taip tyliai pakeitė įsodinimo vartus, kad mes to nė nepastebėjome. Sunerimome įsodinimo laikui baigiantis, kai aerouosto tarnautojai taip ir nepasirodė prie mūsų vartų, o čia laukusiųjų minia kažkaip nejučia ištirpo. Kai nuskubėjome prie kitų vartų, mūsų jau dairėsi, ir už durų stovėjo pilnas keleivių autobusas.

O, neparašiau, kiek mokėjome už skrydžius. Kadangi kelionę sūnūs sugalvojo greitosiomis, tai pirkome bilietus tokius, kokius gavome - į abi puses mums trims už 468 eurus. Ką gi. adio, Graikija! (skaitydami "adio", spauskite ant "i").

Vėlai vakare pasiekėme Klaipėdą. Taip, Klaipėda - ne Atėnai... Ką ten Atėnai - net ne Vasilikis ar Nafplijas! Gatvės buvo kaip iššluotos. Pačiame centre ir dar šeštadienio vakarą - nė vieno žmogaus!

Post scriptum

Tekstą puošiančios nuotraukos yra visų trijų kelionės dalyvių kūryba. Todėl norintieji jomis pasinaudoti turėtų pažymėti, kad nuotraukos yra Sakų familijos nuosavybė.

O kur įžangoje žadėtos išnašos į šaltinius ir panaudotos literatūros sąrašas? Nežinau. Ir aš nematau...

© 2022 Aleksandras Sakas