Pirmoji diena
2022 metų gegužės 7 dieną, šeštadienį popiet, A. mane ir G. savo automobiliu atvežė iš Klaipėdos į Vilnių. Čia pasistiprinę Ikea prekybos centro valgykloje švediškais kukuliais, aikštelėje prie pat aerouosto palikome mašiną. Aikštelę aptarnaujančių žmonių neprireikė. Šlagbaumas pats pasikėlė ir priimdamas, ir išleisdamas kitą šeštadienį. Automobilio pasaugojimo paslauga mums kainavo 40 eurų.
Vakare įlipome į Ryanair pigių skrydžių bendrovės boingą, kuris turėjo nuskraidinti į Atėnus. Mūsų vietos išmėtytos po visą saloną - jei norite sėdėti kartu, turite primokėti. Ekipažas graikiškas. Tik pakilus, palydovės pradėjo prekybą ir tęsė visas tris skrydžio valandas, o siūlė ne tik maistą ir gėrimus, bet ir kvepalus. Už dyką nė vandens negavom.
Leidomės jau sutemus. Taip, Atėnai didelis miestas - kairėn ar dešinėn žvelgsi, visur iki horizonto žiburių jūra.
Kiek ištroškęs, aerouoste pirmiausia nupirkau porą buteliukų vandens, tuo pačiu išbandydamas, ar suveiks mano Swedbank kortelė. Suveikė, o pardavėja mane puikiausiai suprato, nors kalbėjau su ja lietuviškai.
Iškart turiu įspėti, kad su graikais lietuviškai ne visada susikalbėsite. Jei pasakysite "ne", graikui tai reikš "taip". Jei pasakysite "taip", nežinau, kas bus - manykim, kad graikų kalboje žodžio "taip" išvis nėra.
Vaikai tuo tarpu susirado atstovą firmos, iš kurios buvome užsakę nuomai automobilį. Gavome raktelius, sužinojome mašinos numerį ir kur jos ieškoti.
Lauke panirome į šiltą pietinių kraštų naktį. Nusivilkom striukeles, nusitraukėm nuo nosių kaukes. Beje, kovido pandemijos karantinas Graikijoje iš dalies vis dar galiojo - kaukių prireikė ir vėliau, įeinant į viešbutį, taverną, parduotuvėje ar muziejuje, net jei tas buvo po atviru dangumi.
Už poros šimtų metrų aikštelėje nesunkiai radome mums skirtą automobilį. Opelis su automatine pavarų dėže. Jo nuoma iki kito šeštadienio kainavo 185 eurus.
Už vairo sėdo G., šturmano vieton - A. su išmaniuoju telefonu rankoje. Paskui vaikai vietomis keitėsi, o aš visą laiką tūnojau gale. Balsas iš telefono nuvedė mus į Glifadą, miestą prie Atėnų, į pirmąją mūsų nakvynės vietą.
Viešbutukas, vardu "Ikaras" - kuklus, bet padorus. Numeryje radome tris lovas, aš užėmiau plačiausią. Kiek mokėjome būtent už šį viešbutį, nežinau, bet visos septynios nakvynės atsiėjo mums trims 379 eurus. Labanakt!
Antroji diena
Antroji, gegužės 8 diena, išaušo mums ten pat, Graikijoje. Jau senokai beteko su savo vaikais miegoti viename kambaryje. Pirmoji ryto žinia - bent du iš mūsų naktį apygarsiai knarkė. Aš nieko negirdėjau, tai negalėjau šios žinios nei patvirtinti, nei paneigti.
Paskui iš mažo balkoniuko apsidairėm, kur patekom. Dešinėje tolumoje pamatėme kalnus, o kairėje tarp palmių švietė daug vandens.
Trumpam užsukome į Atėnus. Akropoliui lankyti laiko neturėjome, bet pamatyti jį gyvai nors iš toliau privalėjome. Siauromis ir staigiomis Atėnų senamiesčio gatvelėmis, dažniausiai iš abiejų pusių užstatytomis automobiliais, priartėjome prie tikslo.
Filopapas - ne graikas, bet romėnas, romėnų konsulas Atėnuose tais laikais, kai graikai buvo užkariauti romėnų. O dar anksčiau čia laikėsi graikų mūzos, visos devynios, nuo Kaliopės iki Uranijos, ir kalva buvo vadinama Mūzų vardu. Čia vertėjo šiek tiek užtrukti.
Ar mokėjau už antrą kavos puodelį, nežinau.
Šiandien mūsų laukė ilgas kelias per pusę Graikijos, tai po pusryčių tuojau pat palikome Atėnus.
Atėnai buvo Atikos istoriniame regione, o mes po kiek laiko, kildami vis aukščiau ir aukščiau, įlėkėme jau į kitą kraštą - Bejotiją. Kairėje ne per toliausiai už kalnų turėjo tyvuliuoti Korinto įlankos vandenys, kurie priklauso nebe rytinei Egėjo, o vakarinei Jonijos jūrai. Kelio dešinėje matėm didelio kalno snieguotas viršūnes, bet mūsų internetinis kelio vadovas kažkodėl nutylėjo, kad tai - legendinis Parnaso kalnas, dievo Apolono buveinė. Pravažiavome neparodę šiai įžymybei deramos pagarbos.
Pasiekę kilometrinį aukštį, pamatėme Arachovos miestelį, aplipusį Parnaso kalno šlaitą namais kaip kregždžių lizdais. Turistai čia paprastai sustoja pafotografuoti, tai stabtelėjome ir mes. Tačiau tokių aikčioti verčiančių perspektyvų, kaip kad matėme artėdami prie Arachovos, pačiame miestelyje jau neradome. Gražu, bet pūtė vėsokas vėjas, ir neužtrukę vėl sėdom į ratus.
Delfai, antikinio pasaulio centras, nuo šaltinio netoli. Prie vartų - kasa, pora automatinių užtvarų, trys graikai, padedantys pro tą automatiką praeiti. Kalno šlaitu raitydamasis į viršų takas vedė nuo vienų griuvėsių prie kitų, nuo lobių saugyklų prie šventovių, kurių čia ne viena kadaise stovėjo, prie amfiteatro, prie stadiono liekanų. Šlaitą iš vienos pusės, mums virš galvų, uždarė stačios neįveikiamos uolos, o iš kitos, mums po kojų, gilus slėnis, tuoj pat už kelio smingantis žemyn.
Paskui šiuose kalnuose tokių šunų matėme ne kartą. Ramūs, liūdni ir tylūs - nė karto negirdėjome jų lojant. Sužinojome, kad niekas tų šunų neprižiūri, gyvena jie laisvi, bastosi keliais ir kažkaip praminta. Niekam blogo nedaro, ir jų niekas neskriaudžia. Visi jie - labai seni, gal kažkada žemai slėniuose ganę avis, o dabar paleisti į kalnus numirti.
Palikę Delfus, serpantinais (serpens lotyniškai - gyvatė) leidomės žemyn, po to - vėl aukštyn ir vėl žemyn, kol persiritome per antrą kalnų grandinę. Dar kartą šiandien atsidūrėme Graikijos rytuose, ant Egėjo jūros kranto.
Mūsų maršrutas - šalia istorinių Termopilų, kur 300 spartiečių siauroje perėjoje kadaise užkirto kelią milžiniškai grobikų persų kariuomenei ir visi iki vieno padėjo galvas. Argi pralėksi neužsukęs? Todėl teko kiek grįžti atgal, Atėnų pusėn. Tačiau dabartinis Termopilų vaizdas nebuvo įspūdingas. Lyguma tarp kalnų ir jūros tokia plati, kad 300 spartiečių jos niekaip neužtvertų. Gal jūra tais laikais buvo pakilusi gerokai aukščiau, užliejusi didžiąją dalį dabartinės sausumos? Tikėjomės pamatyti ženklus, nurodančius garsiųjų kautynių vietą. Prie pat judraus kelio išvydome vienoje pusėje paminklą didvyriams, kitoje kelio pusėje kiek nuošaliau - neaukštą kalvą su informacine lenta ir graikišku tekstu. Matyt, kovota čia, bet... Termopilus palikome kiek nusivylę.
Jau temstant pasiekėme Kalampakį - miestelį Meteorų uolų papėdėje, kur pas žmones mūsų laukė prieglobstis - pora kambarių su virtuve ir atskiru išėjimu.
Trečioji diena
Trečiosios, gegužės 9 dienos, rytą elektrinis virdulys neveikė, nors šeimininkai buvo palikę kavos ir cukraus. Gerai, kad elektrinė plytelė užsikūrė, tai puode užvirinom vandenį ir užsiplikėm kavos (A. - arbatos). Pakramtėm vakarykščių riešutų ir sausainių.
Nakvynės namą dar dengė vienos iš aukštųjų uolų šešėlis. Kitos uolos saulėtoje pusėje įžiūrėjome keletą žmonių, lyg skruzdės ropojančių stačia siena. Negi ir mūsų laukia tokie išmėginimai?
Aštuntai ryto buvome užsisakę keturių valandų žygį pėsčiomis, o prasidėti jis turėjo kitame miestelyje - Kastrakyje. Nuvykus ten, atvažiavo mikroautobusas su mūsų vadovu, jaunu barzdotu graiku, kuris, be kita ko, pasirodė esąs dar ir lyno akrobatas.
Susirinko šešetas: vadovas, mes trys lietuviai, pagyvenęs britas iš Kipro ir jauna indė iš Londono. Mus nuvežė prie vienos iš uolų, įdavė po mažą buteliuką vandens, ir vorele pirmyn! Per pievelę, per giraitę, o paskui teko užsikarti ant uolos papėdės, žinoma, aukštesnės už mūsų Puntuką. Minutėlę atsipūtėm, atsigėrėm vandens, vadovas kažką pasakojo angliškai. Žvalgiausi po apylinkes. Pastebėjau, kad mūsų takas apačioje vingiuoja sau toliau, taigi, kartis ant uolos papėdės nebuvo jokio reikalo, matyt, vadovas pramogaudamas norėjo mus kiek pagąsdinti ir išbandyti.
Kartais takas pasisukdavo arčiau šlaito krašto, tuomet ėjau nesidairydamas, tik žiūrėdamas, kur koją statau, o jei dar šlaitai būdavo apaugę krūmais, tai keliai iš baimės, dievaži, nedrebėjo.
Kilome į kalną, kitame jo šone per tarpeklį sujungtą tilteliu su stačia uola, ant kurios viršaus atsiskyrėlis Atanazas (Afanasijus) seniai seniai, mūsų kunigaikščio Gedimino laikais, buvo įsitaisęs būstą, paskui išaugusį į vienuolyną.
Anksčiau pas vienuolius patekti buvo galima tik virvinėmis kopėčiomis. Mūsų laimei, prieš šimtą metų uoloje buvo iškirsti laipteliai, išmūrytos sienelės, padarytos nedidelės terasos apsidairyti ir pailsėti.
Lipau, lipau aukštyn tais laipteliais, o buvo jau karšta. Prilipau olą (ne uolą, bet olą), kur buvo maloniai vėsu, degė aukojamos žvakelės, ir ilgas akmeninis suolas kvieste kvietė nesidraskyti, gyventi ramiau.
"Ko aš ten viršuje nemačiau?" - pagalvojau. Sūnūs buvo smalsesni ir kopė toliau, o aš smagiai leidau laiką prisėdęs ant suolo, vaizduodamas olos prižiūrėtoją. Turistai pagarbiai nužvelgdavo mane, o kalbinti nedrįso, nes nemokėjo graikiškai.
Kai visi susirinkome, nustebau supratęs, kad vadovas nejuokavo. Už tiltelio jis pasuko į šoną ir dingo krūmuose Teko sekti paskui jį, tačiau visos baimės greitai išsisklaidė - ten buvo takelis, nors smigte smingantis į apačią, bet kažkieno kažkada išklotas plokščiais akmenimis, kuriais ne tik driežas, bet ir žmogus, pasilaikydamas už krūmų šakų, galėjo leistis žemyn. Tuolab, kad per šlaitą dengiančius krūmus ir medžius nesimatė tarpeklio gylio. Be to, takas vis pasukdavo šlaito šonu, tuomet širdis nuo nerimo ir kojos nuo įtampos pailsėdavo.
Vadovas, iš kuprinės išsitraukęs teleskopinę lazdelę, eidamas pirmas stukseno ja į žemę. Mums paaiškino duodąs ženklą gyvatėms, kad tos trauktųsi iš kelio. Ir tikrai, nematėm jų nė vienos, tiktai vėžlių užėjome ne kartą, didelių ir mažesnių. Nebūtume ir jų pastebėję, jei ne vadovas, kuris, ištraukęs egzempliorių iš žolės ir apvertęs aukštyn kojomis, kažkodėl būtinai patikrindavo, patinas tai ar patelė.
Prie kelio baltai žydėjo medžiai.
- Akacija? - paklausiau.
- Akakija! - patvirtino nudžiugęs vadovas.
Mūsų mikroautobusas jau laukė netoliese. Juo grįžome į Kastrakį ir atsisveikinome. Žygio malonumai mums trims kainavo 94 su puse euro.
Kad neliktume ir šiandien be pietų, sutarėme pavalgyti čia pat, Kastrakyje. Kiek pavaikščioję išsirinkome vieną taverną. Mudu su G. užsisakėm graikiškų salotų, o A. kažkokį žolinį patiekalą ir vištienos šašlyką (suvlakį).
Graikiškos salotos Kastrakio tavernoje - 7,5 euro. Dar užsisakiau graikiškos kavos už du euru (beje, kuo graikiška skiriasi nui kitų - ji verdama puodelyje, kaip ir turkiška, tačiau joks graikas nė už ką nepavadins jos turkiška). Prašiau su cukrumi, bet ir vėl, kaip Atėnuose, gavau karčią lyg devynios čemeryčios. Paskui išmokau užsisakydamas du kartus pabrėžti cukrų, o ją atnešus, dar perklausti, ar su cukrumi, ir tuoj pat patikrinti. Kaip kam, bet man graikiška kava skani, jei saldi!
Pabaigai gavome dovanų - po gabaliuką kažkokio graikiško skanėsto.
Po pietų ilsėjausi automobilyje, o sūnūs pasikeisdami vairavo ir šturmanavo. Važiavome Pindo kalnais į šiaurę, į Zagorijos nacionalinį parką, kur Kleidonijos kaimelyje, vos 20 km nuo sienos su Albanija, buvome užsisakę viešbučio kambarį.
Į klausimėlį, kaip taip greitai atsidūrėme Graikijos pakraštyje, atsakysiu - tuneliais! Nemaniau, kad graikai tiek jų turi. Bent jau šios dienos kelyje tuneliai, trumpesni ir ilgesni, kartais - labai ilgi, keitė vienas kitą taip dažnai, kad net akis vargino - tik spėji apsiprasti su tunelio prieblanda, kaip iššoki į ryškią saulės šviesą, bet čia pat vėl - tai tunelis, tai saulė...
"Spiridoula" viešbučio Kleidonijoje šeimininkė angliškai kalbėjo sunkiai, tačiau matėm, kaip stengiasi mums įtikti. Pacituosiu G.: "Per tą nelemtą pandemiją buvo tiek išsiilgusi turistų, kad net pavaišino mus trimis skardinėmis graikiško alaus". Susitarę dėl pusryčių, išvažiavome į kalnus artimiausių kaimų pamatyti.
Keliai vyniojosi į tarpukalnėse įsikūrusius Megalo Papigko ir Mikro Papigko kaimus. Nuvažiavome tik iki vieno Papigko, tačiau kurio - Megalo ar Mikro, dabar gerai nebežinau. Manau, kad jie, kaip ir jų vardai, labai panašūs, tai nebus didelės bėdos, jei sakysiu, kad aplankėme abu.
Grįždami į viešbutį, kalnų šalikelėje sutikome tris graikus, šokančius sirtakį.
Tačiau paskutinė dienos ekskursija man patiko. Srauni kalnų upė mūsų Minijos pločio, pakrančių laukymėlės didelių medžių šešėlyje, neregėto pavidalo akmens tiltas... Jis sudėtas iš plokščių akmens nuoskilų be kokių nors papildomų atramų - kaip arka ar kaip skliautas, todėl labai aukštas, smarkiai išriestas. Nesupratau, kaip juo galėjo užvažiuoti vežimas. Gal čia važinėdavo tik lengvais dviejų ratų vežimaičiais?
Ketvirtoji diena
Ketvirtosios, gegužės 10 dienos, pusryčiai buvo paprasti, bet gausūs: kiaušinienė ir dar omletas su obuoliene, sūris ir dešra, kava, keksas, dar kažkas. Efcharisto! - ir į kelią!
"Efcharisto" - kirčiuojama gale ir reiškia "ačiū". Krikščionys turi svarbų ritualą, vadinamą eucharistija. Kas jį sieja su graikišku padėkos žodžiu, nežinau, bet nujaučiu ryšį esant.
Zagorijos nacionaliniame parke, po kurį nuo vakar sukinėjomės, yra daug įdomybių, iš kurių viena įžymiausių - Vikos tarpeklis. Jo dugnu palei Voidomačio upę pereiti reiktų visos dienos, tai mes apsiribojome tik viena iš tarpeklio apžvalgos aikštelių. Kad ją pasiektume, dar kartą turėjome pakilti į kalnus.
Pakeliui pavaikštinėjome po Vitsos kalnų kaimelį, panašų į jau matytąjį Papigko, bet didėlesnį ir gyvesnį. Dar nepasakiau, kad akmuo čia naudojamas ne vien gatvelėms grįsti. Savaime suprantama, kad namai su tvoromis taip pat akmeniniai. Nuostabiau yra tai, kad ir šlaitiniai namų stogai yra dengti tokiomis pat, na, gal plonesnėmis, akmens nuoskilomis.
Savo pilka spalva Zagorijos kaimeliai labai skiriasi nuo kitos Graikijos, kur namai su rausvais čerpių stogais ir šviesiomis iki baltumo sienomis. Ir šiaip, mano šaltiniai tvirtina, kad Zagorijos vietiniai gyventojai - ne graikai, o valakai, dar ir valachais vadinami. Jų kalba turėjo būti panaši į lotynų ar dabartinę rumunų. Nežinau, ar jie išsaugojo savo kalbą, negirdėjau ir nekalbinau, be to, graiko nuo valako nebūčiau atskyręs.
Nuo Vitsos netoli iki Monodendrio, kito kaimo, kur būtų galima pradėti žygį Vikos tarpeklio dugnu. O mes, čia palikę automobilį, pėsčiomis patraukėme keliu tarp kalno šlaito ir tarpeklio, pastarąjį nužvelgdami iš viršaus ir baidydami gyvates - A. ėjo pirmas ir sakė matęs ne vieną šlaito plyšiuose ar žolėje mikliai nuo mūsų besislepiančią.
Taip smagiai ir maloniai, gaudami šiek tiek medžių pavėsio, draugiškai prasilenkdami su savo senais gerais pažįstamais kalnų šunimis, priėjome kelio galą - mažytį šventos Praskovjos vienuolyną su prie jo įtaisyta apžvalgos aikštele. Vienuolynas pastatytas ant nedidelio iškyšulio, ir nuo tos vietos gerai matosi bedugnė kairėje, dešinėje ir dar viena priešais, kurią pragraužė Voidomačio intakas. Žinoma, bedugnė turi dugną, bet iki jo - daugiau kaip 900 metrų.
Lengviau atsidusau, kai laimingai nusileidom nuo kalnų. Kaip man nusibodo tie serpantininiai keliai! Sūnūs jais važinėjo kaip ir vietiniai, kitų nestabdydami, nes jau turėjo patirties (A. - iš Tenerifės, G. - iš Kretos). O ką daryti vargšui keleiviui, visam įsitempusiam mašinos gale, ypač lekiant žemyn, kai ant prarajos krašto reikia staigiai pasisukti beveik 180 laipsnių kampu? O jei užsikirs vairas? O jei atsakys stabdžiai?..
Kas kita apačioje, kur tokie pat nuostabūs vaizdai - Janinos miestas prie didelio ežero ir kalnai abipus. Janiną mes matėm vakar iš aukštai, nuo kitos ežero pusės, kai važiavome iš Delfų.
Palypėjome akmeniniais laiptais į senamiesčio kampe išlikusią tvirtovę. Jei ne viena kita ekskursija, ir čia būtų ramybės kampelis.
Mėsą ir bulves atnešė ant medinių lentelių, tik G. - lėkštėje, jis buvo užsiprašęs mėsos su troškintomis dažovėmis. O mudu su A. jokių daržovių ar padažų nesulaukėme. Bet buvome išalkę, paragavę valgėm, kol nieko neliko.
Atsisveikinę su Janina - dabartiniu senovės Epyro krašto centru, su Pindo kalnais, lėkėme toliau pietų kryptimi. Į maršrutą buvome įtraukę vieną Jonijos jūros salą - Leukadę.
Leukadė, arba dabartine graikų kalba - Lefkada, yra prie pat žemyninės Graikijos krantų. Priešais tarp vandenų matėme kalną, o jo papėdėje - nemažą miestelį, kuris, kaip ir sala, vadinamas Leukade. Kelto neprireikė - pylimais ir pasukamu tiltu į salą įvažiavome savo ratais.
Balsas iš telefono pakrante nuvedė tolyn, į užsakytą viešbutį "Avra". Prie jo privažiuoti ankštomis gatvelėmis buvo nelengva. Paskui sužinojome, kad viešbutis iš kitos pusės turi patogesnį įvažiavimą.
Tą vakarą turėjo būti Eurovizijos pirmas turas. Šio šou jau kiek metų nežiūriu, bet šįkart konkursinė daina lietuviška, o mes esame toli nuo tėvynės... Todėl nuėjome iki parduotuvės, kur sūnūs vakarui nusipirko alaus (A. - nealkoholinio), o aš pagaliau radau retsinos (retsinos, ne ricinos!), apie kurią buvau pasiskaitęs. Tai - graikiškas vynuogių vynas, pagardintas pušų sakais. Jo kaina - vos 2,40 eurų už puslitrį, nors kiti vynai parduotuvėje čia kainuoja tiek pat, kiek Lietuvoje, jei ne brangiau.
Taip prie televizoriaus palydėjome ketvirtą kelionės dieną. Vynas buvo rūgštokas, pušų sakų skonio iškart nepagavau, tačiau vėliau - antrą, trečią kartą ragaudamas - supratau retsiną ir įvertinau. Kažin, ar mūsų vynotekose yra šio vyno?
Penktoji diena
Penktoji, gegužės 11 diena, buvo trečiadienis. Pusryčius galėjome rinktis iš trijų variantų - graikiško, angliško ir dietiško. Suprantama, pageidavome graikiško.
Graikiškiems pusryčiams reikia didoko stalo. Nors visko buvo tik po truputį, tačiau kiek to visko buvo, nesuskaičiavau: virtas kiaušinis ir dar omletas, sūris ir dešra, duona ir kelių rūšių pyragai, uogienė ir medus, kava ir jogurtas... Kaip man, tai per daug. Šią dieną skyrėme salos įdomybėms. Važiuodami kairėje matėm jūrą ir daugybę salų joje, dešinėje - salos kalnų šlaitus, taigi, judėjome ratu laikrodžio rodyklės kryptimi.
Viename iš miestelių išsukome iš pagrindinio kelio link Dimosario krioklio. Kalnų upelis čia buvo išgraužęs gilią griovą, kurios pradžioje radome aikštelę keletai automobilių ir taverną po dideliais, senais medžiais. Juos aš atpažinau (tikiuosi, kad teisingai) kaip platanus.
Tako pradžioje radome įrodymų, kad saloje yra lietuvių - jaunutį alyvmedį ir užrašą prie jo, kad prieš porą metų yra pasodintas Leukados lietuvių bendruomenės.
Kopiančių ir jau besileidžiančių keliautojų buvo nemažai. Aukštėliau takas ėmė vingiuoti tarp didesnių akmenų ir medžių, nuo upelio vieno kranto į kitą. Tarpais reikėjo prisilaikyti geležinių turėklų.
Pasivaikščiojimas pravertė graikiškų pusryčių kiek apsunkintam skrandžiui. Jau būčiau mielai prisėdęs tavernoje po platanu ir neskubėdamas žaliame pavėsyje pasimėgavęs kava. Deja, mūsų dienotvarkėje laiko tokiam malonumui nebuvo skirta.
Mano vaikams labiau rūpėjo pasimaudyti, bet ne krioklio baseinėlyje, o šiltoje pietų jūroje. Taigi, vėl smagiai pasisukioję tais nelemtais kalnų keliais, nusileidome į pilką Desimi įlankos pliažą.
Sūnūs džiaugėsi maudynėmis, o aš tik pamirkiau kūną šiltame ir sūriame Desimi įlankos vandenyje. Kodėl? Todėl, kad mane plaukiantį pastaruoju metu vis sutraukia kojos mėšlungis. Sekliame Smiltynės paplūdimyje tai nelabai pavojinga, bet gilioje jūroje... Po pliažo vėl paskraidėme kalnais kalneliais iki kitos įlankos pietiniame salos gale, kur įsikūręs kurortinis Vasilikio miestas. Jau buvome praalkę, o krantinėje matėme daugybę tavernų. Neskubėdami praėjome pro jas visas, bet grįždami jau žiūrėjome, kur nutūpti. Užkliuvome už vienos, už laisvo staliuko medžio pavėsyje. Čia pagaliau gavome paskanauti to patiekalo, kurį daugelis keliautojų pagiria - šviežios žuvies kepsnio. Aš ir G. valgėme ešerį, A. - jūrų karosą, ir visi trys pripažinom, kad labai gardu. Užgėriau ketvirčiu litro naminio vyno, atnešto dailiame stiklo ąsotėlyje. Vynas tavernoje turtingam lietuviui įperkamas - mano ketvirtis kainavo du euru. O skonis priminė kadaise Lietuvoje populiarią ir nebrangią bulgarišką "gamzą".
Kai tą pačią taverną užplūdo didelis būrys moksleivių, pagalvojom, kad idiliška ramybė baigėsi. Jaunimui paskubomis buvo sustumti stalai. Tačiau nuogąstavome be reikalo - nors tylaus šurmulio padaugėjo, bet nei rėkavimų, nei garsaus juoko negirdėjome. Moksleivių akių ir veido forma rodė, kad jie - iš Rytų. Taip, mūsų laimei, rytietiška kultūra ir auklėjimas vis dar gerokai skiriasi nuo mūsų...
Kiek išleidome pietums šioje tavernoje ant jūros kranto, nežinau, nes mokėjau ne aš. O summa summarum Graikijoje per savaitę trise pravalgėme 338 eurus.
Prisikrovę gerų įspūdžių Vasilikyje, pasukome kalnais atgal į šiaurę kitu keliu. Baigdami savo žiedinį maršrutą, pataikėm į vienuolyną, vardu Faneromeni. Vienuoliai žaliame kieme yra įsitaisę zoologijos sodelį, kur mus iš didelio narvo bematant aprėkė papūgos. Bet greitai jos nurimo, leisdamos susipažinti ir su kitais sodo gyventojais.
Nuo vienuolyno kalno nusileidome tiesiai į Leukadės miestelį. Saulė vis dar švietė gana aukštai, tai vaikai pasuko ne viešbutin, o link pylimų, kuriais vakar įvažiavome į salą. Juos tada suintrigavo kažkokie bokštai, išrikiuoti ant pylimo. Apžiūrėję vieną bokštą, sutarėm, kad tai greičiausiai - vėjinių malūnų likučiai.
Prie pasukamo tilto vakar matėm kažkokios tvirtovės griuvėsius. Ji šioje puikių kraštovaizdžių, garsių vietovių, antikinių paminklų šalyje man rodėsi verta mažiausio dėmesio. Tačiau - kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Sūnūs nuvairavo prie tvirtovės.
Venecijiečiai čia, žemumoje, buvo ją pastatę laivybos kanalui prižiūrėti (tiesą sakant, šios tvirtovės, vadinamos Agia Mavra arba Santa Maura, istorija yra gerokai painesnė).
Ar kas kada užsuka į šią nykią vietą? Galėjau lažintis, kad tą dieną mes čia buvome pirmi ir paskutiniai. Tačiau mus pasitiko kasa ir kasininkė už langelio. Bėgti buvo vėlu, teko pirkti bilietus.
Tvirtovės kieme pamatėme tvarkingą pastatą. Už vienų pravertų durų švietė kompiuterio ekranas. Netoliese vaikštinėjo vyriškis, bet ne šiaip prižiūrėtojas ar darbininkas - jei tvirtovė tokį turėtų, tai žolė būtų nupjauta. Mes jam suteikėme muziejaus mokslinio darbuotojo vardą.
Leukadėje pavaikštinėjome pėsčiųjų gatve ir vienoje iš tavernų sėdom prie gėrimų. Man tiko retsina, G. - alus, o A. - taip pat alus, bet nealkoholinis. Kavai jau buvo netinkamas metas.
Šeštoji diena
Gegužės 12, ketvirtadienis. Kalimera! (kirčiuojamas trečias skiemuo, o naudojamas ne tik labo ryto, bet ir labos dienos linkint).
Antrą kartą pusryčiavome tame pačiame viešbutyje. Ir vėl pusryčiai buvo gausūs, tik daržovių ar žalumynų trūko. Gal vertėjo užsisakyti dietišką variantą? Bet po pusryčių jau atsisveikinome su šiuo viešbučiu ir visa Leukadės sala.
Kelionės pabaigai buvome pasilikę Peloponeso pusiasalį. Tai ton pusėn, į pietryčius, lėkėm iki pat Korinto įlankos, iki jos krantus jungiančio didelio ir ilgo - ar ne keturių arkų - tilto.
Tačiau įlankos dar neperšokome, likome jos šiauriniame krante. Už poros dešimčių kilometrų nuo tilto buvo Nafpaktos miestelis su tvirtove ant kalno, daug įspūdingesne už vakar aplankytąją.
Beje, kainavo ne tik šis tiltas. Tarpais tekdavo ir už kelius mokėti. Visos tos rūšies išlaidos sudarė 54 eurus.
Važiavome pakrantės keliais, kol pasiekėme senąjį Korinto miestą. Jo antikinę praeitį palikę nuošalyje, pavaikštinėjome šiuolaikine pėsčiųjų gatve ir krantine, kol išsirinkome taverną - jau buvo pats metas pietauti.
Šįsyk valgėm mėsiškus patiekalus. Pavadinimų neužsirašiau. Manasis valgis buvo iš smulkių vištienos ir kiaulienos drožlių. Skanu, tiktai daržovių prie jo ir čia įdėjo pernelyg taupiai. Mūsų padavėja ne iš karto suprato, ko aš noriu, teko eiti tavernos vidun ir pirštu parodyti. Tada gavome lėkštelę papjaustytų pomidorų, kurių visiems trims jau beveik pakako.
Užgėriau vynu. Beje, vynų pavadinimų graikai rašyti nesivargina - raudonas vynas, baltas, ir tiek. Žinoma, su mėsa buvau išsirinkęs raudoną.
Papietavę nuvažiavome prie Korinto kanalo, jungiančio dvi jūras, Egėjo ir Jonijos. Žemėlapyje čia vos įžiūrimas sausumos kakliukas, taip ir yra, kanalo ilgis - tik 6 km. O gylis įspūdingas, dėl gilumo kanalas apačioje atrodo labai siauras. Kai mes ant kanalo tilto stovėjome, niekas juo neplaukė, tik laivus įlankose, kažko laukiančius, matėm.
Septintoji diena
Gegužės trylikta, ir dar penktadienis! Jei būtume prietaringi, pratupėtume visą dieną tarp keturių buto sienų.
Beje, butas erdvus, su dviem miegamaisiais ir dviem balkonais - namas kampinis. Iš gatvės įėjus, patenkama į mūsų akims didžiulį holą, kur gyventojai gali laikyti - ir laiko - dviračius, vaikiškus vežimėlius bei kitką. Tačiau atvėrus buto duris, įžengiama tiesiai į svetainę. Jokio prieškambario čia nėra - kur žiemą svečiai pasikabina viršutinius drabužius? Gal sumeta ant kokio fotelio?
Iš to balkono, kuris virš platesnės ir judresnės gatvės, matėm aukštyn kylančius dviaukščius ir triaukščius miesto namus, kalną už jų, o ant kalno - tvirtovę, panašią į tą, kur vakar buvome užlipę Nafpaktos mieste (ten - Nafpakta, čia - Nafplijas). Gal ir šitą tvirtovę aplankysim, bet mane labiau domino gatvės vaizdas. Daugelio namų stogai plokšti, ir neretai ta plokštuma čia įdomiai išnaudojama. Ant stogo pastatomas dar vienas mažytis namelis. mažas, bet tikras, pakankamas gyventi žmogui, su šlaitiniu stogeliu, pora langų ir durimis į likusią stogo dalį, kurioje lyg tikrame kieme, tiktai vazonuose, auga krūmai ar nedideli medeliai. Kaip į tokį namelį su kiemeliu užlipama, nežinau, gal iš kitos pusės?
Paragavę šeimininko nuomininkams paliktos kavos (A. - arbatos, beje, buvo ir vyno butelis, bet jo nelietėm), išvažiavome į užmiesčio laukus su alyvmedžių, apelsinmedžių, citrinmedžių plantacijomis. Alyvmedžiai dar tik žydėjo ar brandino pirmąsias uogas, o apelsinmedžių ir citrinmedžių šakos jau geltonavo nuo vaisių. Nebandėme jų ragauti, kad neapsivogtume, tik vieną citriną G. parsinešė į mašiną ir, trindamas jos žievę pirštais, uostė pats ir davė mums pauostyti. "Ė kvėpimas, jau ką gi..." - sužavėtas pasakytų Baranauskas.
Pakilę kiek aukštėliau nuosaikiais, ne tokiais smagiais kaip Pindo, keliais, atvažiavome į Epidauro šventvietę ir gydyklą su garsiuoju antikos laikų amfiteatru.
Bilietai brangūs, bet, žiūriu, parašyta, kad tokiems kaip aš žilaplaukiams yra nuolaida, jei jie įstengė 65 metų sulaukti. Atkišau pensininko kortelę, kur gimimo data yra. Ne, kasininkei ne to reikėjo - reikėjo įrodyti, kad esu Europos Sąjungos pilietis. O viešpatie, pasą gal Nafplijo bute, gal mašinoje palikau! Tiek to, vaikai užmokėjo už mane kaip už pilnavertį žmogų.
Kiek vėliau, bet jau po laiko, traukdamas vandens buteliuką iš kuprinės, prisiminiau pasą į jos kišenėlę įkišęs. Taigi, turėjau dokumentą už nugaros ir tuomet prie kasos, kai pirkome bilietus. Et, būtume bene 7 eurus sutaupę! Iš viso muziejams išleidome 81 eurą.
Žmonių daug, autobusai vienas po kito atvažiuoja ir išvažiuoja.
Vaikštinėjome po miestą. Vienoje aikštėje pamačiau seną alyvmedį, paprašiau vaikų, kad padarytų mudviejų portretą.
Pasistiprinę viename iš Nafplijo krantinės restoranėlių (aš ėmiau Kretos salotas ir vyno, ką vaikai - neužsirašiau), patraukėme Argo įlankos pakrantės pėsčiųjų taku.
Jūra mums buvo iš dešinės, saulė - priešais, ir už 5 ar 6 kilometrų - pliažai, kurie jaunimą traukė daug labiau, negu mane. Man būtų užtekę saulėje įkaitusio šlaito aromato, bangų mūšos apačioje ir melsvų kalnų vaizdo anapus vandenų. Tačiau ir aš gan žvaliai žingsniavau iš paskos. 
Vaikai pavijo mane Nafplijo prieigose. Sakė pakeliui išsimaudę dar vienoje vietelėje. Taigi, kelionėje pliuškenomės dviejose jūrose - Jonijos (Leukadės saloje) ir Egėjo (pliažuose už Nafplijo).
Jau buvo vėlyvas pavakarys, kai grįžome nakvynės vieton. Pastebėjome, kad mūsų gatvėje vakarui ant šaligatvio iš bariuko išnešami stalai. Šaligatviai ten apysiauriai, gatvė gan judri, tai dieną stalų toje vietoje nebuvo. Kiek pailsėję ir išėję laukan, prisėdome prie vieno staliuko. Nebuvome nei pirmi, nei paskutiniai - akivaizdu, kad vakarieniauti gatvėje graikai mėgsta.
Jau vėl norėjau žuvies, tai užsisakiau jos ir, savaime suprantama, balto vyno ketvirtį.
Kol pavalgėme, sutemo. Virš miesto, kalno viršūnėje, įsižiebė tvirtovę apšviečiantys prožektoriai.
O mano raudonos rankos? Nieko, visiškai nieko - nei perštėjo, nei luposi. Graikijos saulė mums buvo atlaidi.
Rytoj - paskutinė kelionės diena,
Aštuntoji diena
Aštuntąją, gegužės 14 dieną, popiet turėjome būti Atėnų aerouoste.
Ką per pusdienį galėtume nuveikti?
Susirinkome daiktus ir išsikraustėme iš buto. Mašina užvažiavome ant tvirtovės kalno, iki jos vartų. Palamidžio tvirtovė nuo senovės laikų statyta ir perstatyta ne kartą ir ne vien graikų, bet ir juos užkariavusių romėnų, paskui - turkų, venecijiečių ir vėl turkų. Čia palaipiojom visokiais laiptais ir palandžiojom iš kiemo į kiemą. Viršuje atsisveikindami traukėme kiek galėjome į save apylinkių vaizdus, ir prisitraukėme jų kiek tilpo ir turbūt ilgam.
Paskubomis šį bei tą nusipirkome: sūnūs - džiovintų prieskoninių žolių, aš - pusę kilogramo braškių ir tris vienetus apelsinų. Kiek pavažiavę link Atėnų, greitkelio kišenėje sušveitėme apelsinus ir braškes, nebeieškodami, kur uogas nuplauti. Skanu ir sotu, nė pietų tą dieną neprireikė. Pakeliui pripylėme pilną benzino baką - tokios automobilių nuomos taisyklės. Beje, broliai lietuviai, džiaukitės - benzinas Graikijoje brangesnis! Jei tomis dienomis Lietuvoje benzino kainos sukosi apie 1,8 euro, tai Graikijoje - apie 2,2 euro. Per savaitę kurui išleidome 333 eurus. Bet ir važiavome kasdien nuo ryto iki vakaro!
Į lėktuvą įsėdome beveik be nuotykių. Graikai taip tyliai pakeitė įsodinimo vartus, kad mes to nė nepastebėjome. Sunerimome įsodinimo laikui baigiantis, kai aerouosto tarnautojai taip ir nepasirodė prie mūsų vartų, o čia laukusiųjų minia kažkaip nejučia ištirpo. Kai nuskubėjome prie kitų vartų, mūsų jau dairėsi, ir už durų stovėjo pilnas keleivių autobusas.
O, neparašiau, kiek mokėjome už skrydžius. Kadangi kelionę sūnūs sugalvojo greitosiomis, tai pirkome bilietus tokius, kokius gavome - į abi puses mums trims už 468 eurus. Ką gi. adio, Graikija! (skaitydami "adio", spauskite ant "i").
Vėlai vakare pasiekėme Klaipėdą. Taip, Klaipėda - ne Atėnai... Ką ten Atėnai - net ne Vasilikis ar Nafplijas! Gatvės buvo kaip iššluotos. Pačiame centre ir dar šeštadienio vakarą - nė vieno žmogaus!
Post scriptum
Tekstą puošiančios nuotraukos yra visų trijų kelionės dalyvių kūryba. Todėl norintieji jomis pasinaudoti turėtų pažymėti, kad nuotraukos yra Sakų familijos nuosavybė.
O kur įžangoje žadėtos išnašos į šaltinius ir panaudotos literatūros sąrašas? Nežinau. Ir aš nematau...
© 2022 Aleksandras Sakas
